نص وثائقي، لم يحجز المؤلف لنفسه فيه المساحة الأكبر، أو يُعرِض عن الاعتراف بحماقاته وجوانب القصور لديه، فيقرُّ بتعثُّره في الإملاء، رغم الاعتقاد السائد لدى مراجعي مخطوطاته بتكييفها مضطربة من الوطن، أمنياً وسياسياً. ألقت بظلالها على قرارات مصيرية في حياته. ينخرط في مجالات منها: النقد السينمائي، والتحقيق الصحفي، والخطابة السياسية. مؤثِراً (الأدب) على (القانون)، تخصصه الجامعي! صامداً، رغم رفض أولى مخطوطاته من دار النشر.
اقتبس جانب من مقدمات زواج والديه، في رواية "حب من زمن الكوليرا". ومن نهاية مأساوية لشاب، في رواية "قصة موت معلن". واستعار اسم حفيد لجدٍ كان قد قُتِل، من غير عدوان، على يد جد المؤلف، فأسنده إلى شخصية في رواية "مئة عام من العزلة".
حشدٌ من شخصيات، تؤدي أدواراً رئيسية وأخرى مساندة، وأخرى قابعة في الظل يعوِّضها عنوان إصدار روائي من نتاج قلمها. الوالدين والأخوة ورفاق الدرب وأساتذة وأعلام أدبية وسياسية، بين ليبرالي ومحافظ وشيوعي.
من أبرز المواضيع المتناوَلة: قمع الصحافة، طريق الكاتب إلى النجاح. استدعاء لمواقف بخطوطها الرفيعة. قرينة على ذاكرة خارقة، ومن جانب آخر هي مؤثِّر سلبي قد يستنفر الملل لدى القارىء. تقنية الخطف مربكة نسبياً. ترجمة صانت روح النص.
-----
للأديب الكولومبي "غابرييل غارسيا ماركيز"، من ترجمة "صالح علماني"، عن دار "التنوير"، صدرت الطبعة الأولى في 2021، تقع في 557 صفحة، مُجزَّأة على فصول غير معنونة.
---------
اقتباسات:-
الفرق الرئيسي بين الحياة والأدب، هو مجرد خطأ بسيط في الشكل. 124.
أن أحد أكثر الأسرار فائدة، في الكتابة، هو تعلُّم قراءة رموز الواقع من دون توجيه أسئلة. 463.
هناك كُتب ليست لمن يكتبها، وإنما هي لمن يعانيها. 550.
Prisipažįstu: šią knygą pasiėmiau skaityti dėl jos pavadinimo, nes jis beveik tiksliai atkartoja, ką man prieš daug metų (buvau dvidešimtmetis), parašė LRS prozos konsultantas A. Pocius, susipažinęs su pirmaisiais mano apsakymais: gyvenk taip, kad turėtum ką parašyti; nebijok jokio darbo, stebėk žmones, įsimink jų istorijas ir charakterio bruožus, kaupk gyvenimiškąją patirtį. Ačiū jam už tai; buvo absoliučiai teisus. Ši autobiografinė G. G. Marquez knyga tada dar nebuvo išleista, tad A. Pocius man išsakytos minties tikrai nenukopijavo.
Knyga neduoda atsakymo, kaip reikia gyventi, kad taptum Nobelio literatūros premijos laureatu (nes nors ir solidžios apimties, bet apima tik nedidelį autoriaus gyvenimo laikotarpį), tačiau joje yra įdomių minčių apie tapsmą kūrėju. Jaunystės svajonė: „Gyvenime aš noriu tik vieno dalyko: būti rašytoju. Ir būsiu“ – toks neseniai peržengusio dvidešimtmetį jaunuolio užsispyrimas: jis nebus teisininku, kaip trokšta tėvas; nesieks aukštojo išsilavinimo, kaip svajoja mama; rašys ir tikės, kad iš to galima pragyventi. Tuo labiau, kad vienas tolimas giminaitis, senukas gydytojas, supranta, kad siekis kurti yra viską niokojančio pašaukimo įrodymas, vienintelė jėga, gebanti varžytis su meile tėvams: menininko pašaukimas, visų paslaptingiausias, kuriam aukojamas visas gyvenimas nesitikint jokio atpildo. Autoriaus biografija įrodo, kad tai absoliuti tiesa, bet, deja, ne visiems atnešant sėkmę... Beje, ši biografija kai kuo susišaukia ir su kito Nobelio premijos laureato E. Hemingvėjaus kūrybos pradžia: tas pats užsispyrimas, toks pat tikėjimas savo talentu. Kai tokie rašytojai pagerbiami Nobelio premija, ji tikrai yra pelnyta, jos siekta ilgai, kantriai, nepaisant nesėkmių be galo tikint savo talentu.
Autorius šioje knygoje ne tik apie savo gyvenimą, bet ir protėvius rašo labai atvirai: jo senelis kažkokios vienišos merginos pavainikis, kuri pradėjo jį būdama keturiolikmetė, suviliota mokytojo. Ji turėjo dar penkis sūnus ir dvi dukteris su skirtingais tėvais. Nebuvo nė už vieno iš jų ištekėjusi ir negyveno su jais po vienu stogu. Autoriaus tėvas aštuoniolikmetis jau turėjo sūnų, o dvidešimtmetis – dar ir dukrą su kita mergina. Bet ne dėl šios priežasties jis netiko būsimiems uošviams, labiau dėl finansinės padėties, nes, pasirodė, kad ir būsimas uošvis (pulkininkas!) turėjo – prieš savo vestuves ir po jų – su skirtingomis moterimis net devynis pavainikius. Taip būta Kolumbijoje dvidešimto amžiaus pradžioje... Atvirauja autorius ir apie save: „Rašiau „paistalus“, buvau choro solistas, piešiau karikatūras, iškilmingomis progomis deklamavau eilėraščius ir dariau daugybę dalykų po pamokų, todėl niekas nesuprato, kada mokausi. Atsakymas labai paprastas: aš nesimokiau“. (Paistalais autorius vadina savo eiliuotos prozos kūrinėlius).
Perskaitęs knygą sužinojau apie Kolumbiją, ypač apie jos istoriją labai daug, net susidarė įspūdis, kad ši knyga labiau skirta kolumbiečiams. Nes norint viską įsisąmoninti, reiktų daug perskaityti kolumbietiškos literatūros. Akivaizdus knygos pliusas – labai kokybiškas tekstas, sodri proza, stebinanti autoriaus atmintis rašant apie prieš daugiau kaip 50 metų įvykius ir žmones. Tiesa, jis pats pripažįsta, kad prieš rašydamas knygą susitiko su keletu savo moksleiviškos paauglystės draugų, kurie jam padėjo prisiminti drauge praleistus metus. Pasakojime netrūksta humoro, saviironijos, na, ir nelabai slepiamo pasididžiavimo savimi (atleistina – kuris vyriškis nenori pasigirti pasiekimais jaunystės meilės nuotykiuose). Kadangi autorius – magiškojo realizmo prozoje atstovas, tai jaučiama ir šioje knygoje, bet skaitymui tikrai netrukdo. Minusas – pasakojimas šiek tiek ne vientisas (to norisi autobiografinėje knygoje), perkrautas detalėmis, vardais ir įvykiais, apie kuriuos ne kolumbietis skaitytojas turi menką supratimą. Man nebuvo įdomūs daugelio politinių įvykių ir peripetijų gan smulkmeniški aprašymai. Ir blogiausia tai, kad antra ilgos knygos pusė pradeda atsibosti. Knyga lėto skaitymo mėgėjams: kupina realizmo poetikos, sklandžiai parašyta; gaila tik, kad ji labiau apie vaikystę ir ankstyvąją jaunystę, blaškymąsi; ne apie brandžius metus.
Autorius knygos epigrafe pateikia savą rašytojišką gyvenimo sampratą: „Gyvenimas – ne tai, ką mes išgyvename, o tai, ką prisimename, kaip prisimename ir kaip tai gebame papasakoti“. Norisi pridurti: nesvarbu, kas pasakoja ar vertina savą ar kito žmogaus gyvenimą – pasakojimas apie praeitį (o gyvenimas visada praeitis) niekada nėra objektyvi realybė, nes, kaip teigia autorius, svarbu „kaip prisimename ir kaip tai gebame papasakoti“. Autorius dalį savo gyvenimo knygoje pateikė taip, kaip jis prisimena ar net nori prisiminti, bet aprašė meistriškai, todėl ji verta 8 balų, ne mažiau.
"ir šios knygos, ir Tūkstantis ir viena naktis leido man visam laikui įsiminti vieną taisyklę: visada reikia skaityti tik tas knygas, kurias būtinai norėtume perskaityti dar kartą."
Pažintis su Marquez kūryba kažkada prasidėjo nuo "Šimto metų vienatvės", o "Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti" supažindino kiek daugiau su pačiu rašytoju, jo gyvenimu bei to meto Kolumbija. Keliaudamas su motina, rašytojas nusikelia į vaikystę, senelių namus ir leidžia suprasti, kad magiškasis realizmas jo gyvenime egzistavo nuo pat vaikystės, tik paskui persikėlė į knygas. "Vieną dieną atsisėdo priešais savo kambario duris ir, išmatavusi save, pradėjo siūtis įkapes iš švarių paklodžių ir siuvosi taip kruopščiai, kad mirtis turėjo laukti dvi savaites, kol ji baigs. Tą vakarą atsigulė su niekuo neatsisveikinusi, nei serganti, nei skausmų varstoma, ir būdama puikiausios sveikatos, atsidavė mirčiai". Knyga išsamiai nagrinėja rašytojo gyvenimo tarpsnį nuo mokyklos ir pirmųjų knygų išleidimo, gyvenimo etapą Kolumbijoj bei to meto politinę šalies padėtį, lieratūrinius bandymus bei dvejones, to meto Kolumbijos intelektualų gyvenimą. Vietomis buvo kiek nuobodoka, vietomis vertė kikenti, vietomis šiurpino, tačiau visumoje knyga praturtino naujomis žiniomis apie Kolumbiją ir platesniu (taip manau) Marquez kūrybos supratimu.
n -Aš nesuprantu vieno dalyko, pone Gabrieli, kodėl jūs man niekada nesakėte, kas esate. -Ak, brangusis Lasidesai,-atsakiau labiau susijaudinęs nei jis,- nesakiau jums todėl, kad dar ir šiandien nežinau, kas aš toks. n
. في الصفحات العشرين الأخيرة من هذا الكتاب خامرني تساؤل لم يسبق أن راودني مع الكتب الكثيرة التي قرأتها مسبقاً .. لماذا أقرأ هكذا كتاب ؟ عن هذا الكولومبي المجنون و تفاصيل حياتة الأسرية و المهنيه و منعطفات حياتة التي في النهاية لا تختلف عن حياة أي شخصٍ منا ؟ ، لماذا أقرأ ٦٨٠ صفحة من السرد المطول عن شخصٍ مثل ماركيز و أترك دون ما سواه من الكتب ذات الفائدة المحددة للإستزادة الفكريه في الدين أو السياسة أو التاريخ أو العلوم ؟ و المهم أفكر لماذا أفكر بهذا السؤال الآن ! و أنا و على وشك الإنتهاء منه .. لابد أن مصدر التساؤل هو نفسه هذة السيرة الذاتية التي انغمست بها حد تجاهل أعمالي و السرنمه بتفاصيلها بين أوقات نومي .. . . إستهل غابريل غارسيا ماركيز الحديث عن قصة حياته بالحديث عن رحلته مع والدته لبيت الأسرة القديم بنية بيعه و أجدها بداية ذكيه لأن الشخص إذا ما أراد الحديث عن بدايته فلا بد أن يعود لمنبع الحكاية ذالك البيت الغارق في حزنه و صخبه و صلواته ، يعود ماركيز فينكمش ( أو ينمسخ ) لطفل مملؤ بالأساطير و المخاوف و الذكريات و نراقبه و هو ينمو و يكبر أمام أعيننا و أعين جدة بجثته السامقه و جداته و خالاته المذعورات دوماً بتهويل أبسط الأحداث و تحويلها لأحداث سحريه تبددها الصلوات الصادقة للعذراء بالخلاص . . . و لأنه يمتاز بذاكرة إنتقائية بإمتياز لم يعتمد تسلسلاً زمنياً منطقياً بل ترك الأحداث تجر بعضها وفق سلسله فضية من ذكرياته الحيه فيخبرنا عن تاريخ اسرته و مشكلته مع الإملاء حيث يصعب عليه كتابه حروف لا ينطقها حتى مماته و خوفه من السفر بالطائرة و الكتب التي أثرت به و مغامراته العشقيه و عشقة للصحافه التي يحبها أكثر من كتابة الروايه و القصه القصيرة ، و تتسارع دقات قلوبنا معه في أحداث التاسع من نيسان حين أُغتيل رئيس الحزب الليبرالي خورخي إليسير غايتان و اسفارة و خيباته و إنتصاراته و مقالبه بأسلوبه الشيق المتأرجح بين الواقع و الخيال .. نضيع في دوامات ذاكرته بل و نتبناها و نتنكر لذاتنا في لحظات ما لنكون معه . . . أعود للسؤال الذي حيرني في بداية المقال هذا عن ذالك السبب الذي يجعلنا نقرأ السيير الذاتيه و الروايات الأدبيه ، لماذا نلقي بأنفسنا في عالم ليس لنا و موقن أن الإجابة الصحيحة لهذا السؤال أن لا جواب له مهما حاولنا تفسيره و تحليله فهذا هو سحر القراءة فحسب ، أن تفقد القدرة في لحظة ما على التساؤل لماذا تقرأ ببساطه لأنك أكثر إنشغالاً من أن تكترث لهذا لأن حب الكتب أصبح يجري في عروقك بشكل طبيعي بدون تركيز كالتنفس ، لأنك في قرارة نفسك تدري أنه إن كان ثمة فائدة فهي مذابة في روحك و ستجدها حين لا تتوقع .. لأنها إثمٌ لا وقت لديك لتندم عليه لفرط شوقك لإرتكابه مجدداً .. ٤ نجوم ذهبيه ، أرقد بسلام يا غابيتو يا كاتبي المفضل ❤️
Si has leído a Gabo, sin duda tienes que conocer su historia. Habla de su vida, desde los fantasmas de su infancia, sus anécdotas de la juventud, su recorrido por la escritura y un PLUS es que toca bastante el tema de la guerra en Colombia, perspectivas políticas, económicas y sociales y como en carne propia las vivió. Por ejemplo, hace mención de la masacre de las bananeras y el bogotazo.
Este libro está narrado de una forma tan auténtica, me encanta
Fascinating writer to be sure and there is quite a bit of literary quality in this memoir. It also quite non-linear in its timeline which makes it harder than a normal biography to follow along. Eventually I just submitted to the writing itself and settled in.
لا أستطيع على وجه الدقة تذكر الكُتّاب و الروائيين الذي قرأت لهم طوال السنوات المنصرمة من حياتي القرائية ، أعني أولئك الذين أعاصرهم الآن ، لأنني لم أكترث شخصياً لكونهم موتى في التُراب أم أحياء عليها ، كانت قرائتي لهم تكفي أحياناً لأشعر بهم أحياء في لحظات ، ثم موتى في لحظات أخرى ، - هذه طريقتي للعبث بالحيوات من حولي - على أية حال ، هذا الأمر لا ينطبق على " غابرييل غاريسا ماركيز ، لسبب ما صبحتُ أكترثُ لكوني أعاصره ، كنت أهمس لنفسي قائلة : لكم أنتِ محظوظة يا روح . لقد إستطعتِ على الأقل معاصرة ماركيز - وإن لم تكن معاصرةً تامة - بينما الأجيال القادمة لن تتسنى لهم هذه الفرصة - إنه الشعور ذاته لأننا لم نعاصر دوستويفيسكي - سيتناقلون فقط وجود كاتب كولومبي قد كتب عدة روايات مُذهلة و روى سيرته بشيء من التفصيل و الإسهاب المُذهلين في كتابه : عشت لأروي ، و إنتهت حياته بإعتزال الكتابة بسبب خرفٍ أصابه و أفقده عقله وودع قرائه بـ بتحية وداعية جميلة ! ، رُبما حينها تنقرض كُتبه إلا قليلاً ، و سيتدافع قُراء العالم بحثاً عنها، بينما بحوزتك أنتِ كتاب ثمين له لن ترضي بإعارته أبداً ، و ستحتفظين به في القبو أو في علية المنزل مع بقية الكُتب الورقية النادرة ، وتأذنين في نهاية المطاف أن تورث كتبك لأكثر أحفادك حُباً بالقراءة وولعاً بها ، وتأخذين عهد وفاء منه أن يحفظها بعيداً عن أعين المتطفلين ممن إدعوا أن عصر الورق و الكُتب الورقية قد انقضى إلى غير رجعة بينما هم يتراكضون للحصول عليها لأنها بطبيعة الحال أصبحت مواداً جيدة للمتاحف الأثرية .
تجاوزاً للمبالغات أعلاه ، ماركيز مُدهش بمَ يكفي ليجعلني أكتب مراجعتي له و أنا ما زلت أقرأ الكِتاب لرغبتي المُلحة في أن أكتب ما قد لا تتسنى لي كتابته لاحقاً حينما أنتهي ، غابرييل ماركيز الروائي الكولومبي الذي لم أقرأ له أياً من روايته حتى الآن رغم معرفتي المُسبقة بروايته الأكثر تداولاً على مسامعي : مئة عام من العزلة ، سرد في كتابه عشت لأروي حياته الصاخبة و تاريخ أجداده و والديه ببراءة طفل في قرية آراكاتاكا في كنف جديّه و إنتقاله إلى منزل والديه مُجدداً بعد أن وارى جسد جده التُراب ثم بروح شاب جامح مدمن للسيجار و الكتب في آن واحد ذو محاولات صحفية مع زُمرة من الأصدقاء " المجانين " الذين بسبب أسمائهم العصية على التذكر لاأستطيع تميزهم دون أحداثٍِ وصفات معينة أربطها بكل فرد منهم . ليصبح في نهاية عقده الثالث صحفياً مشهوراً مولعاً بالصحافة ومدمناً لها . أصدقاء ماركيز كانوا العون الأكبر في حياته بالإضافة لـ طفولته مع جده و مراهقته وتنقالته الكثيرة بين المدارس و المدن الكولومبية بخلاف تأثير والديه اليسير جداً الذي اعترف بين سطورها بأنه لم يقضي معهما و مع أخوته العشرة الآخرين أكثر من ثلاث سنوات في أوقات متفرقة .
أحيا ماركيز خلال الصفحات شعوراً غريزياً في داخلي كنت قد أخمدته مُنذ بعض الوقت بالإلتفات لكل شيء من حولي كما لو أنه مادة جيدة للكتابة عنه ما دمتَ تمتلك القُدرة الأدبية لذلك و ألقى بين السطور عبارة أسطورية دعمت بها بعض قناعاتي و أزيد عليها في قوله : " علمتني الحياة نفسها أن أحد أكثر الأسرار فائدة في الكتابة ، هو تعلم قراءة رموز الواقع دون توجيه أسئلة " . رغبتُ لو أنني لم أحسم نجمة إلا أنني أريد أن أعترف بشعوري بالضجر في الفقرات المتفرقة التي ذكر فيها الأحداث السياسية و الثورية بين الحزب المحافظ والحزب الآخر الليبرالي في كولومبيا ولأنه بسبب الأسماء " الصعبة أيضاً " لم أستطع أن أربط الأحداث ببعضها فتتفرق لدي الطرق في السطور و أشعر بأنني بالكاد أتذكر ما قرأته لتوي بالإضافة أنني لم أوفق لمعرفة دقيقة بقصة الرئاسة المأساوية الذي جاهد ماركيز ليفهمنا إياها بين سطور كتابه ، على أية حال ، كان لهذه الأحداث تأثير في تنقلات ماركيز وحياته فكان مُجبراً على سردها .
شُكراً غابرييل غاريسا ماركيز لأن قرائتك كانت مُدهشة وملهمة و أنني لم أندم ، شُكراً صالح علماني لأن بفضل ترجمتك إستطعت أن أقرأه بلغة أدبية باذخة متقنة كل الإتقان. شكراً شكراً
2.5 Este libro fue terriblemente aburrido. Tardé mucho en avanzar y me da coraje porque he disfrutado mucho de sus libros. Tiene algunas anécdotas interesantes y datos relacionados con sus demás libros, lo que se me hizo rescatable. “La vida no es la que uno vivió, sino la que uno recuerda y cómo la recuerda para contarla”.