...
Show More
Pirmąjį „451 Farenheito“ variantą Bradbury parašė per devynias dienas. Šitą knygą – per 55 metus.
Tai, nuo ko viskas prasidėjo, buvo apsakymas „Šeimos susitikimas“, kurį 1945 metais Bradbury išsiuntė žurnalui „Weird Tales“. Apsakymą atmetė. „Jie ir anksčiau skundėsi, kad mano apsakymai kažkokie ne tokie“, – pasakojo Bradbury. Tada jis išsiuntė „Šeimos susitikimą“ žurnalui „Mademoiselle“, kuris kadaise jau buvo išspausdinęs kitą jo kūrinėlį. Prabėgo nemažai laiko, Bradbury jau beveik pamiršo apie tą apsakymą, kai netikėtai atėjo atsakymas. „Mademoiselle“ redakcija ilgai svarstė, kaip pritaikyti apsakymą jų žurnalui – neįsipaišė jis savo tonu ir nuotaika niekaip. Ir tada nusprendė... pritaikyti žurnalą apsakymui. Jie nusprendė parengti specialų spalio numerį, susirado, kas parašė straipsnius tinkama tema, o nupiešti iliustraciją „Šeimos susitikimui“ pakvietė dailininką Charlesą Addamsą.
Bradbury sužavėjo nupiešta iliustracija, abu kūrėjai susipažino, susidraugavo. Ir rezgė planus istorijai apie keistą šeimynėlę, apie kurią Bradbury rašys, o Addamsas iliustruos. Bet planai liko planais. Kiekvienas pasuko savo keliais. Charlesas Addamsas sukūrė savo garsiąją Adamsų šeimynėlę, o Bradbury sykis nuo sykio brūkštelėdavo kokį apsakymą apie Eliotų šeimos narius.
Žinoma, kažkuo Eliotai panašūs ir į Adamsus, ir į Henry Kuttnerio Hogbenus, bet tuo pat metu visiškai kitokie. Adamsai ir Hogbenai akivaizdžiai suka humoro keliu, o Eliotai neria į lyriką. Ir negali būti kitaip, kai autorius – Bradbury.
Nupasakoti, kas tokie Eliotai – pernelyg sudėtinga. Jie visi skirtingi. Čia ir Nefertitės mamos mumija, ir tradicinis angliškas vaiduoklis, ir sparnuotasis dėdulė Einaras, ir durų vyrių cypimas (ha, jūs galvojote, tai tiesiog garsas?), ir Andželina Margarita, tarsi koks Bendžaminas Batonas gyvenanti atvirkščiai – iš pradžių ją atlaidoja (kaip palaidoja, tik atvirkščiai – iškasa iš kapo), tada ji jaunėja, jaunėja, o galiausiai grįžta kokiai nors moteriai į gimdą. Ach, kokių siužetų galima prigalvoti su tokia spalvinga veikėjų palete! Bet Bradbury – ne apie siužetus. Bradbury apie nuotaiką, apie atmosferą. Ir štai šituo jis stiprus.
Puiki knyga spaliui. Su sąlyga, kad nesikeikėte skaitydami kokį „Pienių vyną“ ir neburbėjote – „Kokius čia slėnius Bradbury rašo?“ Tada yra šansų, kad jums patiks taip, kaip man.
Penki iš penkių. Už nuotaiką.
Tai, nuo ko viskas prasidėjo, buvo apsakymas „Šeimos susitikimas“, kurį 1945 metais Bradbury išsiuntė žurnalui „Weird Tales“. Apsakymą atmetė. „Jie ir anksčiau skundėsi, kad mano apsakymai kažkokie ne tokie“, – pasakojo Bradbury. Tada jis išsiuntė „Šeimos susitikimą“ žurnalui „Mademoiselle“, kuris kadaise jau buvo išspausdinęs kitą jo kūrinėlį. Prabėgo nemažai laiko, Bradbury jau beveik pamiršo apie tą apsakymą, kai netikėtai atėjo atsakymas. „Mademoiselle“ redakcija ilgai svarstė, kaip pritaikyti apsakymą jų žurnalui – neįsipaišė jis savo tonu ir nuotaika niekaip. Ir tada nusprendė... pritaikyti žurnalą apsakymui. Jie nusprendė parengti specialų spalio numerį, susirado, kas parašė straipsnius tinkama tema, o nupiešti iliustraciją „Šeimos susitikimui“ pakvietė dailininką Charlesą Addamsą.
Bradbury sužavėjo nupiešta iliustracija, abu kūrėjai susipažino, susidraugavo. Ir rezgė planus istorijai apie keistą šeimynėlę, apie kurią Bradbury rašys, o Addamsas iliustruos. Bet planai liko planais. Kiekvienas pasuko savo keliais. Charlesas Addamsas sukūrė savo garsiąją Adamsų šeimynėlę, o Bradbury sykis nuo sykio brūkštelėdavo kokį apsakymą apie Eliotų šeimos narius.
Žinoma, kažkuo Eliotai panašūs ir į Adamsus, ir į Henry Kuttnerio Hogbenus, bet tuo pat metu visiškai kitokie. Adamsai ir Hogbenai akivaizdžiai suka humoro keliu, o Eliotai neria į lyriką. Ir negali būti kitaip, kai autorius – Bradbury.
Nupasakoti, kas tokie Eliotai – pernelyg sudėtinga. Jie visi skirtingi. Čia ir Nefertitės mamos mumija, ir tradicinis angliškas vaiduoklis, ir sparnuotasis dėdulė Einaras, ir durų vyrių cypimas (ha, jūs galvojote, tai tiesiog garsas?), ir Andželina Margarita, tarsi koks Bendžaminas Batonas gyvenanti atvirkščiai – iš pradžių ją atlaidoja (kaip palaidoja, tik atvirkščiai – iškasa iš kapo), tada ji jaunėja, jaunėja, o galiausiai grįžta kokiai nors moteriai į gimdą. Ach, kokių siužetų galima prigalvoti su tokia spalvinga veikėjų palete! Bet Bradbury – ne apie siužetus. Bradbury apie nuotaiką, apie atmosferą. Ir štai šituo jis stiprus.
Puiki knyga spaliui. Su sąlyga, kad nesikeikėte skaitydami kokį „Pienių vyną“ ir neburbėjote – „Kokius čia slėnius Bradbury rašo?“ Tada yra šansų, kad jums patiks taip, kaip man.
Penki iš penkių. Už nuotaiką.