Community Reviews

Rating(4 / 5.0, 99 votes)
5 stars
35(35%)
4 stars
33(33%)
3 stars
31(31%)
2 stars
0(0%)
1 stars
0(0%)
99 reviews
April 25,2025
... Show More
Kimyacı olan P. Levi mesleğiyle ilgili olarak 21 element üzerinden öyküler anlatıyor. Zaman zaman otobiyografik öğeler taşısa da kitabın tanıtım yazısında vurgulanan Auschwitz toplama kampı kitapta pek yer almıyor. İlk element Argon’da yahudulik hatta kabala hakkında bir çok gerekli-gereksiz bilgi oldukça sıkıcı bir üslupla yer alıyor. İkinci element Hidrojen’de okul yıllarına başlıyor yazar Levi ve diğer elementlerle devam ediyor. Kurşun ve Civa civa tamamen fantastik iki öykü. Ben Altın ve Seryum dışındaki element öykülerini beğenmedim. Metaforik unsurlar çok fazla yer alıyor ve kitabın okunma nedenlerinden olan soykırım ve nazi vahşeti kitapta yok gibi. Son öykü Karbon içlerinde en edebi olan öykü ama bence o da çok özellikli değil. Okunması kazanç da değil zarar da.
April 25,2025
... Show More
Various autobiographical stories in more or less chronological order, randomly arranged according to a chemical element (Levi studied chemistry and worked as a chemist in a paint factory). It contains nice, deeply human portraits of the people around him. There's remarkably little attention to his concentration camp period (the topic of other books). Predominant focus: the author as a pathetic anti-hero, the chemist who muddles with matter. Especially the last story stands out.
April 25,2025
... Show More
This was a pleasant surprise: not at all the mournful account I had expected. The Periodic Table is Levi’s autobiography told thorough his work; an expression of his love for the chemists’ art and trade, and though the war and holocaust (being inseparable from his life) are part of the story, they not central to it (he wrote about these in more detail in other books, which I have not yet read).

I enjoyed Levi’s light, enthusiastic tone, his intimacy and passion, and the stories themselves, which are a mix of the real and the whimsical. Through these stories Levi hints at a human world filed with as many potential permutations and ways of being as the underlying chemical world; a world where all matter shares a common ontology and a common teleology.

When I was young I had an interest in chemistry, which faded after a year of classes that were preoccupied with esoteric theory and taxonomy. Had I read The Periodic Table during this time in my life, Levi’s impassioned accounts of trial and discovery may have convinced me to persevere.
April 25,2025
... Show More
There was an occasion last year when I had to hang around for a few hours in a town about 40 miles from where I live – my car was in for repair. As is my wont, I spent the time in a bookshop, and eventually was there long enough to feel guilty about not buying anything. I’d heard of Primo Levi and of some of his books, so decided to settle on taking this one away.

I found this kind of wonderful. Mainly, it consists of snippets from the author’s life and especially his career as a chemist, with each chapter ingeniously linked to one of the atomic elements. Some of the events described are commonplace (others anything but) but each story forms part of a meditation on life. The quality of the writing is outstanding. I realise of course that I’ve read a translation, so credit to translator Raymond Rosenthal for creating such a superb version of the original. The edition I read was in paperback form, but if I’d had this on my Kindle there would have been so much text highlighted that it might have formed the majority the book.

My only slight reservation was that, along with the autobiographical pieces, the book included 3 fictional short stories. I liked the last chapter, “Carbon” but was bit less taken with the other two stories, “Lead” and “Mercury”. The author more or less tells us what he was trying to achieve with “Lead” and I thought that was OK, but I was a bit less keen on “Mercury”. I would maybe take a half-star off for those aspects, but overall, 4.5 stars rounded up. Deservedly a classic.

April 25,2025
... Show More
Primo Levi ha uno stile magnifico. L’ingannevole semplicità con cui sembra fluire la sua prosa è in realtà frutto di una profonda conoscenza e di un concreto amore per le parole, che mancano a molti cosiddetti “scrittori”, soprattutto a quelli contemporanei. E’ stupefacente come riesca a concatenare con grazia ed efficacia sostantivi, aggettivi, avverbi e congiunzioni per regalarci limpidissimi concetti, espressi con una chiarezza adamantina.

Ho letto questa raccolta di racconti su consiglio di altri aNobiiani. E’ molto bella. Prendendo spunto e dedicando ciascuno di essi a un elemento chimico, Levi ci racconta di sé e di alcuni episodi della sua vita. Una specie di scrapbook fatto di idee e pensieri invece che di fotografie. L’unità narrativa è data dal procedere in modo fedele all’andamento temporale e cronologico, mentre la materia in sé è alquanto varia e fluida. Spazia dai ricordi scolastici agli aneddoti di lavoro, dai veri e propri racconti di fantasia ad amare quanto oggettive considerazioni sulla natura umana.

A dir il vero, ciascun capitolo meriterebbe sin da subito una rilettura, perché molti sono gli spunti di riflessioni che propone. Ma anche limitandosi solo ad un primo approccio, è un libro che, in termini di godimento, sa dare veramente molto al lettore, sia sul piano narrativo, sia sul piano dei contenuti.

E’ stata davvero un’ottima esperienza e ringrazio di cuore coloro che me l’hanno suggerita. Tuttavia, e spero che non me ne vogliano, tra i suoi scritti continuo a preferire in assoluto La chiave a stella, per le ragioni che ho già riportato nel commento ad esso dedicato.

April 25,2025
... Show More
Come è noto, la perfezione è delle vicende che si raccontano, non di quelle che si vivono

In questi racconti Levi fa un parallelo fra i più noti elementi della tavola periodica e la sua vita; prende spunto dai suoi studi e dal suo lavoro per estendere i concetti e le loro applicazioni alla filosofia. Lo spunto è costantemente autobiografico, Levi non lo nasconde, lo mette in evidenza lo attraversa e poi lo interfaccia con le proprietà di qualche metallo, gas o roccia, nonché con i reagenti che li fanno mutare. Ho apprezzato molto passaggi come questo:

Sulle dispense stava scritto un dettaglio che alla prima lettura mi era sfuggito, e cioè che il cosí tenero e delicato zinco, cosí arrendevole davanti agli acidi, che se ne fanno un solo boccone, si comporta invece in modo assai diverso quando è molto puro: allora resiste ostinatamente all’attacco. Se ne potevano trarre due conseguenze filosofiche tra loro contrastanti: l’elogio della purezza, che protegge dal male come un usbergo; l’elogio dell’impurezza, che dà adito ai mutamenti, cioè alla vita…
Perché la ruota giri, perché la vita viva, ci vogliono le impurezze, e le impurezze delle impurezze: anche nel terreno, come è noto, se ha da essere fertile. Ci vuole il dissenso, il diverso, il grano di sale e di senape: il fascismo non li vuole, li vieta, e per questo tu non sei fascista; vuole tutti uguali e tu non sei uguale. Ma neppure la virtú immacolata esiste, o se esiste è detestabile. Prendi dunque la soluzione di solfato di rame che è nel reagentario, aggiungine una goccia al tuo acido solforico, e vedi che la reazione si avvia: lo zinco si risveglia, si ricopre di una bianca pelliccia di bollicine d’idrogeno, ci siamo, l’incantesimo è avvenuto, lo puoi abbandonare al suo destino e fare quattro passi per il laboratorio a vedere che c’è di nuovo e cosa fanno gli altri.


Mi riconosco nella ricerca indefessa della metafora, della similitudine e dell’allegoria: è ma potrebbe anche essere.
La biografia per elementi di Primo Levi si srotola dalla sua storia familiare, ai suoi studi, al suo impiego, alla resistenza, alla prigionia e infine alla liberazione dal campo di sterminio. Al posto delle idee folgoranti di altri autori ci sono le situazioni estreme a cui la storia lo ha sottoposto (leggi razziali, deportazione, fame, sopruso) la sua abilità è stata ricondurle alla chimica e con essa tramutarle in metafore.
In calce alla mia edizione c’è un’intervista rilasciata da Levi niente meno che a Philip Roth. In quell’intervista Primo conferma un’impressione che avevo avuto leggendo questi racconti, ossia quanto siano più ragionati e letterari rispetto a “Se questo è un uomo” che fu scritto nell’unico modo possibile, ovvero come una testimonianza. Mi è piaciuta la spontaneità e la trasparenza con cui ha risposto ad una delle domande di Roth

Philip Roth - Se non ora, quando? è diverso da tutto ciò che ho letto di tuo. Pur essendo puntualmente tratto da reali eventi storici, il libro è presentato come un puro racconto picaresco delle avventure di un piccolo gruppo di partigiani ebrei di origine russa e polacca, che tendono imboscate ai tedeschi dietro le loro linee sul fronte orientale.
Primo Levi - Se non ora, quando? è un libro che ha avuto un destino imprevisto. I motivi che mi hanno spinto a scriverlo sono diversi: li enumero qui per ordine di importanza.
Avevo fatto una specie di scommessa con me stesso: dopo tanta autobiografia aperta o mascherata, sei o non sei uno scrittore a pieno titolo, capace di costruire un romanzo, di creare personaggi, di descrivere ambienti in cui non sei stato? Mettiti alla prova!


Dopo aver letto “Se questo è un uomo” (a cui non ho dato una valutazione in stelle) non avevo letto nient’altro di Levi e mi ero chiesto se andasse considerato uno scrittore oppure un testimone colto. Dopo questi racconti lo annovero fra i testimoni colti che sanno scrivere. Qualcosa mi suggerisce che “Se non ora, quando?” non varrà La città dei ladri o Bastardi senza gloria, ma lo leggerò.
April 25,2025
... Show More
Da je Primo Levi najveći pisac među hemičarima, pokazuje svako slovce „Periodnog sistema”. I ima hemije između Levija i sveta. Višestruke.

„Periodni sistem” može da se čita kao zbirka priča, autobiografski roman, ali i kao istorija jednog zanimanja, u kome je sam Mendeljejevljev sistem i doslovno kôd života – njegovo misaono i materijalno jemstvo. Hemijski elementi ne samo da obećavaju priče, oni su sami priča za sebe; svako poglavlje je tako naslovljeno nekim elementom, od argona koji se kao slobodan, plemeniti gas, vezuje za sudbinu pijemontskih Jevreja, do ugljenika, jedinog svima svojstvenog elementa, koji je preduslov života. I Levi kao neko ko je insajder oblasti o kojoj piše, ne služi se elementima samo kao metaforama, već veoma vešto upotrebljava njihove realne odlike. Tako govori o simetričnosti i lepoti strukture aloksana, o odlikama uranijuma, izdvajanju fosfora iz mokraće, ili o biblijskoj osnovi lanenog firnajza (kojim je Noje premazao svoju barku). Međutim, ono što će obradovati mnoge je što je u svemu Levi daleko životniji, topliji, neposredniji od npr. Borhesa ili Eka – on nikada ne prelazi u elitistički intelektualzam, već sa izuzetnim osećajem pravi, hemijskim rečnikom rečeno, homogenu smešu. A kada se piše o nauci, činiti je i umetnički ubedljivom, podsticajnom i pristupačnom, nije nimalo naivan zadatak. Nije čudo što je Britanska kraljevska akademija ovo delo proglasilo za najbolje ikada napisano u kategoriji dela koja su povezana sa prirodnim naukama.

Ne valja otkriti previše, pa ću samo nagovestiti da će zainteresovani naći i par fikcionalnih priča (veoma mudro smeštenih kao priče u pričama), kao i povesti o piščevom logorskom iskustvu ili različitim radnim zadacima – od asistiranja na fakultetu, preko rudnika, kozmetičke industrije, do prodavanja na terenu. I tu Levi ne maši – on izuzetno traumatične događaje preboji nekom pripovednom lakoćom koja obuzima, a nikad ne banalizuje ono o čemu piše.

Sve u svemu – obavezna lektira ne samo za one koji se zanimaju za hemiju.
A za njih pogotovo!
April 25,2025
... Show More
I took this book with me as a holiday read: a paperback small enough to tuck in my bag, to keep me company on the plane or on the train (I never seem to figure out a way to sleep in a seat). Anyhow, it ended up being one of the most entertaining reads of the year and I discovered a very unique type of book in the process.* It is fiction, by the author's own assertion, but it's very much grounded in his own life as a chemist.

The stories of the book combine – in a thematic framework given by the chemical elements of the periodic table – autobiography, fictional elements and real chemistry to make up a vivid picture of what it was like to be a Jew in Italy during Mussolini's rule, WWII, and the aftermath of the war. They speak of the Jewish community, they speak of growing up, playing with chemistry in school and college and of his status as a chemist during the war and after it ended, a period which, for him, was always tainted by it.

That he does until the last story about carbon, which narrates a fictional, but perfectly possible, journey which one atom of carbon takes until it is metabolised by his own body and leaves its own mark in the writing of the book. It is a chemist's praise of nature, our physical world and the processes that have shaped and continue to shape our universe. Come to think of it, this story is a deeply moving, profoundly atheistic praise of nature (since, apparently, Levi was very vehement in his atheism).

OK, I admit, I was quite passionate about chemistry in middle school and I guess that's where some of the book's appeal to me was born. I would, however, be very interested to know the opinion of others, who have had less exposure to chemistry than me. The book transcends the rigid chemistry and is filled with human traits, feelings and experiences. Highly recommended!

* small update: I remember reading a similar book by a Romanian author, Octavian Paler's Calomnii mitologice, a book of essays very much grounded in the author's own experience, but using both ancient and new(er) or more personal myths as thematic anchors.
April 25,2025
... Show More
Chimica e poesia
“[...] la nobiltà dell'uomo, acquisita in cento secoli di prove ed errori, era consistita nel farsi signore della materia ...mi ero iscritto a Chimica perché a questa nobiltà mi volevo mantenere fedele... vincere la materia è comprenderla, e comprendere la materia è necessario per comprendere noi stessi, e che quindi il Sistema Periodico di Mendeleev, che proprio in quelle settimane imparavamo laboriosamente a dipanare, era una poesia, più alta e più solenne di tutte le poesie digerite in liceo....”

Ventuno racconti, ciascuno dei quali ha come titolo il nome di un elemento del Sistema periodico collegato, direttamente o per analogia, a un particolare avvenimento della vita dello scrittore, dalla giovinezza alla maturità.
Materia e vita così si fondono indissolubilmente in queste storie, osservate dalla curiosità dello scienziato e interiorizzate dalla cultura e dalla sensibilità dell’uomo.
La scrittura di Primo Levi è lineare e logica, priva di ricercatezze stilistiche e apparentemente senza peso, ma in realtà è profondamente evocativa e ricca di intense suggestioni, capace di divertire, stupire, commuovere con il lampo della poesia in una riflessione o una rivelazione inattesa.
Splendido.
April 25,2025
... Show More
Through periodic memories, chapter by chapter, each titled by a periodic table element, we read of memories that tell of being a Jew in Italy before, during and after WWII. He worried about passing his exams, he thrilled at having the title Doctor, he wanted a wife, he survived the camps, he worried about earning enough to eat. Through it all, some philosophical insights produced by chemistry sustain him as much as actual lab work of producing chemical reactions. This is a beautifully written work which explores the mysteries of survival. The framework is the life of a chemist during war time, but the stories are full of discovery and wonder at how people react to events.

The fictional interludes were atmospheric; I think Levi was writing of incidents that moved his story forward while at the same time illustrating how without ultimate meaning it all was, other than being events in his life.

Surviving a genocide must call into question if any human life has any real meaning or purpose.
April 25,2025
... Show More
Pirmas sakinys: Ore, kuriuo kvėpuojame, esama vadinamųjų inertinių dujų.

Mokslas: 1975 m. pasirodžiusi knyga 2006 m. Didžiosios Britanijos karališkojo instituto (angl. Royal Institution of Great Britain) paskelbta geriausia visų laikų mokslinio turinio knyga. Tačiau tegu nebaido pavadinimas ir toks įvertinimas, nes mokslo joje man pasirodė net per mažai: chemija yra tik pretekstas panagrinėti įvairias temas ir papasakoti savo gyvenimą. Kiekvienas skyrius skirtas kokiam nors cheminiam elementui (vienuose šis cheminis elemento yra daugiau, kituose – tik pėdsakai), tačiau "cheminiai elementai čia – metaforos, savotiški tiltai tarp žodžių ir gyvenimo, būdai suprasti ir paaiškinti pasaulį. Pavyzdžiui, pirmajame skyriuje "Argonas" (inertinės dujos, kurios nedalyvauja cheminėse reakcijose, kaip paslaugiai primena autorius) pasakojama apie Pjemonto žydų bendruomenę, prisimenami nesuskaičiuojami dėdės ir tetos. Taigi kuriamos analogijos tarp cheminių ir gyvenimo elementų." (Elžbieta Banytė "Gyvenimo elementai")

Žanras: https://ibiblioteka.lt/metis/ bibliografiniame įraše knyga pažymėta kaip apsakymų rinkinys. Tačiau skirtingai nuo kitų knygų, kurios yra pristatomi kaip romanai, o skaitėsi kaip atskiri apsakymai (pavyzdžiui, Elizabeth Strout "Olivija Kiteridž"), "Periodinė elementų lentelė" man buvo visiška autobiografija, net jeigu gyvenimas pristatomas ne vienu ištisiniu epiniu pasakojimu – knygoje išlaikomas skyrių nuoseklumas, skyriuose užtenka informacijos, kas ir kaip pasikeitė gyvenime. Nors pats rašytojas kratosi autobiografijos žanro: "Tai ir ne autobiografija, nebent iš dalies ir simboliškai, kiek autobiografiškas esti kiekvienas užrašytas tekstas ar, tiksliau, kiekvienas žmogiškas kūrinys; galima sakyti, kad tai istorija. Ar bent man norėjosi, kad ši knyga būtų savotiška mikroistorija: konkretaus amato ir jo pralaimėjimų, pergalių beigi vargų istorija, kokią trokšta papasakoti kiekvienas, kai suvokia užsibaigiant karjeros ratą ir menas nebeatrodo amžinas." (265 p.)
Įdomus literatūrologės Elžbietos Banytės siūlymas knygą pavadinti "esė rinkiniu eseistiką suprantant lietuviškai, t. y. gerokai plačiau nei anglakalbiame pasaulyje."

Menas: "Apskritai, pats svarbiausias mokslas ir menas, ryškėjantis "Periodinėje elementų lentelėje", yra gyvenimo džiaugsmas ir orumas, kuris iš autoriaus buvo pačiu brutaliausiu būdu atimtas. Kalbama ramiai, nedramatizuojant, netgi su švelniu humoru. Beje, Levis yra nuostabus ir intelektualus pasakotojas, gebantis ir megzti intrigą, kuri palaiko skaitytojo smalsumą, nukrypti į šoną tiek, kiek reikia, kad knyga turėtų ir kultūrinę vertę (jaučiuosi gerokai praplėtusi savo žinias apie Šiaurės Italijos žydus, kasyklas, Musolinio segregacinius įstatymus), o sykiu pro žodžių audinį blykstelėti filosofiškai įžvalgai, etiniam principui. Mąstoma tuo pačiu metu analitiškai, poetiškai ir etiškai.“ (Elžbieta Banytė "Gyvenimo elementai")

Santykis su istorija: "<...> šviesos joje šimteriopai daugiau, daugiau lengvumo ir žaismės, pasimėgavimo pačiu kūrybos procesu. Rašytojas jau išsikalbėjo, išpasakojo viską, ką skaudžiaučio ir šiurpiausio turėjo paliudyti apie Aušvicą. Lentelėje mes, skaitytojai, esame saugumo zonoje – autorius vedžioja mus po lengvai atpažįstamą kraštovaizdį, po laboratoriją, savo jaunystės ir studentavimo metų Turiną, tarp antifašistinio judėjimo dalyvių, aukštyn į kalnus, ir tik kartą stumteli prie pačios bedugnės, bet ir vėlgi tėviškai švelniai. Man norėjosi išsaugoti giją su pirmąja autoriaus knyga, ypač kai minimi tie patys personažai ar nutikimai, pavyzdžiui, chemijos egzaminas Lageryje, deportuotųjų alkio ir sapnų tema. Abi knygas vienija ir tam tikros literatūrinės sąšaukos, kaip kad Dantės Dieviškosios komendijos atgarsiai ir atspalviai. Su malonumu vėl sėdau skaityti Sigito Gedos vertimo, tad skaitytojai ras nuorodų ir poeto, ir į Violetos Tauragienės vertimą." (interviu su vertėja Toma Gudelyte)

Patiko:
• stilius: "O aš mąsčiau apie kitokią moralę, žemiškesnę ir konkretesnę (manau, kiekvienas praktikuojantis chemikas su tuo sutiktų): mąsčiau, kad negalima kliautis beveik identišku (natris ir kalis – beveik dvyniai, tačiau natriu nebūtų nutikę nieko panašaus), praktiškai vienodu, apytikriu, arba-arba ir visais kitais surogatais bei pakaitalais. Kartais skirtumai būna mažyčiai, o nuveda prie nenuspėjamų pasekmių, kartais kraštutinių, panašiai kaip sukeitus geležinkelio iešmus; mąsčiau, kad chemiko amatas didžiąja dalimi ir yra gebėjimas atpažinti skirtumus, tirti juos ir numatyti galimą jų poveikį. Kita vertus, tai galioja ne tik chemiko amatui." (77-78 p.)
• sugebėjimas pastebėti esmę: "Buvo matyti, kad uniformą leitenantas vilki su pasidygėjimu ir pasirinko mane veikiausiai vedamas ne šiaip praktinių išskaičiavimų. Apie fašizmą ir karą kalbėjo su nutylėjimais ir tam tikru baugiu džiugesiu, kurį nesunkiai perpratau. Ši linksma ironija buvo savita visai italų kartai, pakankamai protingai ir sąžiningai, kad fašizmą atmestų, pernelyg skeptiškai, kad aktyviai jam priešintųsi, ir pernelyg jaunai, kad pasyviai taikstytųsi su artėjančia tragedija ar pultų į neviltį dėl ateities;" (81 p.), "skelbėmės esą fašizmo priešai, nors iš tikrųjų fašizmas buvo mus paveikęs, kaip ir beveik visus italus – buvome susvetimėję ir tapę paviršutiniškais, pasyviais ir ciniškais žmonėmis." (153 p.)
• ironija: "Prometėjas pasielgė kvailai, dovanodamas žmonėms ugnį, užuot pardavęs: būtų užkalęs pinigo, numaldęs Jupiterį ir išvengęs nemalonių reikalų su maitvanagiu." (171 p.), "Anuomet dar nežinojau apie anestetinę darbinio popierizmo galią – gebėjimą paralyžiuoti, nuslopinti ir atbukinti bet kokį intuicijos blyksnį ar genialumo kibirkštį" (186 p.), "Vėliau aš palikau fabriką, praėjo keli dešimtmečiai, baigėsi pokaris, pražūtingi padidinto šarmingumo chromatai dingo iš apyvartos ir mano ataskaita nugulė nebūtin: visgi formuluotės yra šventos kaip maldos, dekretai-įstatymai ir mirusios kalbos – nevalia ir kablelio perstumti. Tad manasis demonas chloridas, laimingos meilės ir išlaisvinančios knygos dvynys, jau niekam nepravartus ir gal net truputį žalingas, ano ežero krante vis dar religingai maišomas į laką nuo rūdžių, ir jau niekas neatmena kodėl." (190 p.)
• humoras: "Bet kuriuo atveju, pakloję nemenką sumą, kaip reikiant suplukę ir išsiterlioję, aš ir mano bebaimė žmona parmynėm namo Prancūzijos alėja su kilogramu sunkiai pelnyto vištos šūdo, sukrauto į dviračio krepšį." (215 p.)

Elementai:
1) argonas (žymimas Ar, eilės numeris 18),
2) vandenilis (žymimas H, eilės numeris 1),
3) cinkas (žymimas Zn, eilės numeris 30),
4) geležis (žymimas Fe, eilės numeris 26),
5) kalis (žymimas K, eilės numeris 19),
6) nikelis (žymimas Ni, eilės numeris 28),
7) švinas (žymimas Pb, eilės numeris 82),
8) gyvsidabris (žymimas Hg, eilės numeris 80),
9) fosforas (žymimas P, eilės numeris 15),
10) auksas (žymimas Au, eilės numeris 79),
11) ceris (žymimas Ce, eilės numeris 58),
12) chromas (žymimas Cr, eilės numeris 24),
13) siera (žymimas S, eilės numeris 16),
14) titanas (žymimas Ti, eilės numeris 22),
15) arsenas (žymimas As, eilės numeris 33),
16) azotas (žymimas N, eilės numeris 7),
17) alavas (žymimas Sn, eilės numeris 50),
18) uranas (žymimas U, eilės numeris 92),
19) sidabras (žymimas Ag, eilės numeris 47),
20) vanadis (žymimas V, eilės numeris 23),
21) anglis (žymimas C, eilės numeris 6).

Reziumė: chemiko, rašytojo ir atminties liudytojo autobiografinės (?) istorijos apie gyvenimą ir moralinius pasirinkimus.
April 25,2025
... Show More
"Perché la ruota giri, perché la vita viva, ci vogliono le impurezze. E le impurezze delle impurezze.
Ci vuole il diverso.
E il fascismo non li vuole, li vieta.
E per questo tu non sei fascista.
Vuole tutti uguali e tu non sei uguale.
Ma neppure la virtù immacolata esiste o, se esiste, è detestabile."

Opera magistrale che ho apprezzato dal cuore per più motivi.
Innanzitutto è un libro che mi è sempre stato vivamente raccomandato da papà, con cui condivido la vena chimica. Me l'ha consigliato non so quante volte.. e quindi averlo ascoltato è stato un po' come se me l'avesse letto lui.
Mi ha inoltre permesso di risvegliare passioni e ricordi un po' sopiti, tornando agli studi universitari di chimica farmaceutica, alle analisi in laboratorio, alle reazioni di organica e nozioni di inorganica. Con loro, tutto il carosello dei professori iconici ed annesse splendide memorie..
Infine, ma non meno importante, è innegabile ed encomiabile la straordinaria capacità che ha Primo Levi, di cui ho letto solo "Se questo è un uomo", di raccontare fatti atroci vissuti in prima persona con una "calma" e distacco quasi surreali, oltre che con una prosa peculiare e degna di nota, inanellandovi altri fatti e considerazioni non necessariamente connessi.

Lo consiglio a tutti, per Ricordare quanto non debba mai essere dimenticato e per fare una squisita carrellata di chimica e delle sue meraviglie.
Leave a Review
You must be logged in to rate and post a review. Register an account to get started.