...
Show More
labai juoda knyga, nedaug tokių esu skaičiusi.
iš esmės saramago paima mintį, kad jeigu dievas egzistuoja, tai jis blogas ir žiaurus, ir su šia mintimi perpasakoja visą kristaus istoriją. patiko, kad romane daug daugiau erdvės ir svarbos suteikta jo gimimo aplinkybėms, vaikystei ir paauglystei, santykių su tėvais psichologijai, o vėlesnis gyvenimas su visais stebuklais ir kančiomis yra tik pasekmė, dalykai, kurie buvo neišvengiami.
knygoje stipriausi trys paveikslai: kristaus, dievo ir liuciferio; kiti taip gerai neįtikino, pavyzdžiui, mergelė marija, ji išvis nustumiama į šoną, tai krinta į akis, nes knygos pradžioje jai teikiama labai daug dėmesio, pasakotojas pabrėžia neteisybę moterų atžvilgiu, mizoginiją, tai atrodė, kad čia į kažką išsirutulios. apskritai romano pabaiga man pasirodė šiek tiek suskubėta, išsiliejusi, nors paskutiniai kristaus žodžiai stipriai kerta.
skaitydama saramago supratau, kaip krikščionybė yra „pasisavinusi“ meilę ir gerumą arba kaip giliai įsismelkusi į mano kaulus. pavyzdžiui, jei knygoje įtaigiai pavaizduotas nesavanaudiškas gerumas, meilė, priešinimasis dogmai, tai knyga „krikščioniška“ - o gal čia tik aš taip pastebėjau, nes mano aplinkoje žmonės dažnai taip įvardina? po saramago atrodys kitaip.
dar netikėtai labai surezonavo su prieš tai skaityta le guin „kaire tamsos ranka“ – abiejose
knygose suskamba mintis, kad tikslas nepateisina priemonių. pradedu galvoti, kad gyvenime tai esminis klausimas: kas tau svarbiau – tikslas ar priemonės?
rekomenduoju perskaityti visoms/-iems, kam kada nors rūpėjo tikėjimo klausimai.
p.s. nepaminėjau teksto malonumo, jo čia gausu, nes zigzagu judantys sakiniai kartais sukelia svaigulį.
iš esmės saramago paima mintį, kad jeigu dievas egzistuoja, tai jis blogas ir žiaurus, ir su šia mintimi perpasakoja visą kristaus istoriją. patiko, kad romane daug daugiau erdvės ir svarbos suteikta jo gimimo aplinkybėms, vaikystei ir paauglystei, santykių su tėvais psichologijai, o vėlesnis gyvenimas su visais stebuklais ir kančiomis yra tik pasekmė, dalykai, kurie buvo neišvengiami.
knygoje stipriausi trys paveikslai: kristaus, dievo ir liuciferio; kiti taip gerai neįtikino, pavyzdžiui, mergelė marija, ji išvis nustumiama į šoną, tai krinta į akis, nes knygos pradžioje jai teikiama labai daug dėmesio, pasakotojas pabrėžia neteisybę moterų atžvilgiu, mizoginiją, tai atrodė, kad čia į kažką išsirutulios. apskritai romano pabaiga man pasirodė šiek tiek suskubėta, išsiliejusi, nors paskutiniai kristaus žodžiai stipriai kerta.
skaitydama saramago supratau, kaip krikščionybė yra „pasisavinusi“ meilę ir gerumą arba kaip giliai įsismelkusi į mano kaulus. pavyzdžiui, jei knygoje įtaigiai pavaizduotas nesavanaudiškas gerumas, meilė, priešinimasis dogmai, tai knyga „krikščioniška“ - o gal čia tik aš taip pastebėjau, nes mano aplinkoje žmonės dažnai taip įvardina? po saramago atrodys kitaip.
dar netikėtai labai surezonavo su prieš tai skaityta le guin „kaire tamsos ranka“ – abiejose
knygose suskamba mintis, kad tikslas nepateisina priemonių. pradedu galvoti, kad gyvenime tai esminis klausimas: kas tau svarbiau – tikslas ar priemonės?
rekomenduoju perskaityti visoms/-iems, kam kada nors rūpėjo tikėjimo klausimai.
p.s. nepaminėjau teksto malonumo, jo čia gausu, nes zigzagu judantys sakiniai kartais sukelia svaigulį.