This is the first book by  Isabel Allende that I've read and I can totally see myself getting addicted to her writing...That, and my mother has sent me about 10 of her books to read here in Malaysia. But I stayed up all night last night just to finish the last half of the book, and that usually means that I really like it. The story is about two people who fall in love, but the story is about thier lives before they meet. The story is also about the social and political situation in the annoymous South American country Allende is writing about. I believe its Chile, but if anybody knows for certain tell me! Beautifully written. I just picked up some of her short stories in Spanish, so I'm pretty excited to keep reading this author!

Como ame leyendo este libro, no quería terminarlo nunca. Historias de superación y realizacion que te llegan al alma. Altamente recomendable!!!!!!

mergaitė, kuri pasakojo istorijas

Su čilietiškomis, sodriomis, egzotiškomis Isabel Allende fantazijomis susiduriu jau antrąkart. Pirmą kartą lankiausi ‘Dvasių namuose’, o šį kartą praleidau dvi dienas pažindindamasi su ‘Eva Luna’. Abi jos gana panašios – karščiu dvelkiančios, juslingos, kupinos keistų, dramatiškų likimo vingių ir ekstravagantiškų personažų. Tačiau labiausiai išskiria ją visgi ne tie melodramiški siužetai, bet kaip ji sugeba juos papasakoti. Į kelių pagrindinių veikėjų kelią įpina įvairiausių įdomių, nors ir neįtikimų istorijų, kurias skaitydamas įsitrauki ir net nepajunti kaip puslapiai tirpsta lyg sniegas Evos Lunos rankose. Rašytoja sugeba papasakoti apie porą mėnesių taip, kad rodos tai, ką ji nupasakojo, vyko metų metus. Ir įdomiausia, kad viską atskleidžia neįmantriais sakiniais ir taip paprastai, kad tas sodrus tekstas tampa toks lengvutis.

Kitas ypatingas jos kūrybos bruožas – kaip nuostabiai jos kūryboje atsiskleidžia Pietų Amerika. Ji, drįstu teigti, beveik visai neaptarinėja peizažų ar interjero, nebent ten yra kažkas labai įdomaus, bet bendrai pasakoja apie žmones, situacijas ir sukuria tokį pilną vaizdą, kad nė sekundei nepasimirši, kur vyksta veiksmas. Nors man asmeniškai nelabai kultūriškai išsiskyrė tos vietos su Austrija, neskaitant karo vaizdų. Bet ir tai tikriausiai normalu, nes juk viską pirmuoju asmeniu pasakojo čilietė mergina, kuri vargu ar ten kada nors ir buvo, o atotrūkis toks didžiulis – net ir fantazija ne visuomet čia padeda. Ir žinoma, Allende kūryboje labai daug diktatūros, perversmo, revoliucijos, partizanų vaizdinių, bet visa tai rašytoja pasakoja tik iš paprastų žmonių perspektyvos ir labai kažkaip artimai – pažinčiai su Pietų Amerika pats tas.

Niekam tikusioje anotacijoje tarp daug tuščiažodžiavimo ir klaidinimo, ši knyga apibūdinama kaip meilės istorija, įtariu, kad daug kas ją taip vadina, bet man atrodo jai toli gražu iki to – ar tiksliau virš. Įsimylėjėliai pirmą kartą susitinka likus šeštadaliui knygos ir labiau pasakoja tų dviejų žmonių gyvenimo istorijas, atskirus jų gyvenimo kelius, sunkius ir kliūčių kupinus, kuriuos galiausiai sujungė meilė, bet ji toli gražu nebuvo centrinis romano dalykas.

O pasakodama tas dvi didžiąsias istorijas Allende įpina ir daug pašalinių, dažnai tragiškų, komiškų ar neįtikimų istorijų. Apie ministrą, kuris vietoje tualeto tuštinasi kėdėje su naktipuodžiu. Arba juodaodę tarnaitę, pagimdžiusią skirtingų odos spalvų siamo dvynius, išmetusią juos į šiukšlių konteinerį, vėliau reikalavusią palaidoti juos šventoje žemėje, o po kurio laiko užsisiuvusią sau makštį. Arba išprotėjusį žmogelį, daranti genialias mumijas. Ar moterėlę iš keistos medžiagos gaminančią nuostabiausias įvairiausių daiktų imitacijas. Ir tie veikėjai vienaip ar kitaip šmėkščioja visame romane, nėra tik betikslės butaforijos – jų istorijos kažką reiškia jei ne istorijai, tai bent pagrindinei veikėjai. Visos tos istorijos tiesiog neįtikimos bet tekstui tinka.

Man labai patiko romano pabaiga – ji labai gražiai įrėmino tekstą. Suteikė kažkokio neperdėto iškilmingumo, prasmės, kai susėdus prie televizoriaus jame rodė svarbius knygos įvykius ar veikėjus. Simboliška ir tai, kad per televizorių viskas buvo visai kitaip nei realybėje, visai kitaip – iškraipyta ir perspausta. O įdomi buvo ir turbūt nelabai pastebima paralelė tarp istorijos ir mūsų vadinamų meksikietiškų muilo operų, kurias kartais Allende istorijos ir primena.

- Komendantas Rochelijas paprašė mane filmuoti. Valdžia bandys nutylėti teisybę, o aš bandysiu ją atskleisti. O tau ko čia reikia?
- Minkysiu tešlą.

Paskutinė įdomi detalė – dialogai. Jų knygoje nėra labai daug, akivaizdu, kad rašytojai labiau patinka lieti paprastą pasakojimą, bet kai dialogai pasirodo – jie įdomūs, dažnai charizmatiški, žinoma, yra ir paprasčiausių, pasakojimui būtinų, bet šiaip tikrai nesišvaistoma žodžiais. Kad ir šitas dialogas – atrodo visiška nesąmonė, bet su kontekstu jis tikrai šmaikštus ir įdomus, o įdėtas jis kaip tik tam kad pagyvintų tą sceną, o ne kad paaiškintų kas ir taip akivaizdu. Čia turiu pasidžiaugti ir tuo, kad vertėja šį kartą kažkaip nenuvylė – nepabijojo ir įprastą gramatinę žodžių tvarką apeiti, kas leido išsaugoti tų dialogų tikroviškumą.

‘Eva Luna’ – pasakojimų romanas, kuris dėl nuostabaus Isabel Allende talento pasakoti neleidžia dėmesiui nukrypti nei sekundei ir priverčia ramiai, tolygiai mėgautis tekstu, kuriame trykšta spalvos, sprogsta fantazijos ir kuris sugeba nunešti net į kitą pasaulio kraštą ir jautriai pasakoti apie gyvenimą, kartais komišką, kartais žiaurų, bet visuomet nenuspėjamą.

That was extremely easy to breeze through. Isabelle Allende is an extremely talented writer, and this was her book of short stories. I enjoyed it. She has a talent.

تذوب فيها كأنك جزء منها
!مُبهرة جداّ

This is a reread for me, although the first time around was decades ago. Overall I enjoyed it every bit as much as I did back then. There are some sexual/romantic relationships that I found for today's standards inappropriate, so for this reason I rate this book slightly below House of the Spirits, Ines of my Soul and Island Beneath the Sea.

If I could I would give this book a 3.5, but I don't think it was good enough to get 4 stars. I did enjoy Eva Luna, once again we see how Allende manages to weave her words together to create a tale of mystical characters, exotic locations and voluptuous sex scenes. She seems to paint everything with the hazy brush of memory, thus giving everything in her book an ethereal quality.

The plot of this book is fairly standard (guerilla army fighting for freedom) but it's quite enjoyable. One of the major issues I had with this book is that the first 100 pages seemed to do nothing but develop the characters and tell their histories, and that had the feeling of being done purely for the sake of it. I'd rather learn about my characters during the actual happenings of the novel, rather than having a couple of chapters which brushes past their history just to paint the picture.

The second issue I had was that politics wasn't a *major* theme at the beginning of the book, and then when the plot gets going we're suddenly plunged into the world of guerilla movements and corrupt political leaders and student riots etc. I'd rather she had taken the first 100 pages, and dedicated them to filling out the story she uses in the last 200.

All in all though, a good book and I will read her next book "The Stories of Eva Luna". This book has also given me a desire to read 'One Thousand and One Nights', which I'm about to order off amazon.

Was assigned this for the Feminist Ethics course where I composed the paper on thisKafka: Toward a Minor Literature. Enjoyed Eva Luna immensely on the political level, but, then, there's the melodrama. This is a telenovela, a Fassbinder for those in the cult of the (Latin American) Boom. There is a fascinating positioning of common tropes to allegedly higher ends.

Despite is exaggeration, the model Allende employs lends itself well to theory, for those inclined.

Ho adorato la prima parte, ma ho fatto fatica a leggere la seconda. Peccato, perché era cominciato veramente bene. Il libro, inoltre, è come mozzato, e penso che si debba leggere anche Eva Luna racconta per vivere appieno la storia.

Intriguing and promising in the first third of narration, but then it slows down. Events a bit predictable. Why it is less enchanting than The House of the Spirits?

Me encanta la forma en que esta mujer cuenta historias, creo que Eva Luna es en ese sentido un reflejo de ella, es una narradora que enreda, que encanta; en esta historia encuentro las cosas que ya me han enamorado de Isabel Allende, esas protagonistas tan fuertes, personajes de una variedad tremenda y que refleja aspectos que para la época en que se público la novela pudieron ser considerados más un tema tabú, pero que ahora se ve muy actual, como por ejemplo el personaje de Mimí y también refleja la situación política que enmarca el momento en el que vive la protagonista. Me gusta ver aspectos culturales que parecen son tan comunes a los latinoamericanos, porque es bueno ver nuestra cultura y realidad sea tanto en lo positivo o lo negativo reflejada en una historia como esta, cuando menciona esas procesiones con los santos me parece estar viéndolas en las calles de pueblo en que crecí. Me gusta como refleja las relaciones amorosas en las que no hay esa dependencia tóxica y también como muestra esas relaciones de amistad que son a prueba de todo; otra historia de Isabel Allende que se queda conmigo.

"Chamo-me Eva, que quer dizer vida, segundo um livro que a minha mãe consultou para escolher o meu nome. Nasci no quarto dos fundos de uma casa sombria e cresci entre móveis antigos, livros em latim e múmias humanas, mas isso não conseguiu tornar-me melancólica, porque vim ao mundo com um sopro de selva na memória."
(Isabel Allende, Eva Luna)