Tai yra bloga knyga dviem pagrindiniais aspektais, bet būtent tais aspektais ji yra ir įdomi knyga.
1. Pati knygos prielaida yra, kaip čia pasakius, evil. Žinote tą tradicinį Holivudo filmų siužetą, kur blogieji kapitalistai nori sunaikinti kokį nors vertingą dalyką ar mielų nevykėlių bendruomenę, o galiausiai nevykėliai laimi ir įrodo, kad draugystė svarbiau negu pinigai? Tai čia viskas atvirkščiai. Baisiai turtingi kapitalistai yra rodomi teigiamoje šviesoje (tokioje teigiamoje, kad vietomis truputį net užsupa), o kiti yra siurbėlės ir fre-rider’iai, kurie nori, kad būtų įteisintos tokios blogybės kaip progresiniai mokesčiai ar pensijos, nes paprasčiausiai yra žiauriai nekompetentingi ir pavydi šauniesiems kapitalistams jų šaunumo.
Būtent dėl tos priežasties tai yra įdomi knyga – nes ji yra visiškai atvirai ir nesislapstant evil, kituose (beveik visuose, gal išskyrus kokius senovinius pasakojimus apie valdovus, kurie daug nukariavo, nes pernelyg nesiparino dėl žmonių, pvz Sima Qian „Istorija“) naratyvuose vertinamus bruožus pristatanti kaip blogus ir atvirkščiai. Žižekas, mačiau, irgi vertina Ayn Rand už tai, kad jinai visiškai atvirai parodo radikaliai kapitalistinės sistemos blogį, nors ir pristatydama jį kaip gėrį.
2. Tai nėra gerai parašyta knyga. Baisiai ilga, personažai beveik niekuo nepanašūs į realius žmones*, kartais pradeda kalbėti nežmoniškai ilgus monologus apie pasaulio prigimtį (žr. aukščiau) etc. Bet ir vėl – atrodo, Stephen King savo knygoje apie rašymą pastebėjo, kad jei turi labai aiškią idėją, tai ta idėja gali ištraukti prastą stilių, rašymą etc – ir paminėjo Ayn Rand kaip pavyzdį.
Ir tame yra dalis tiesos – personažai labai aiškiai arba geri (kapitalistai), arba blogi (siurbėlės), bet susidūrimai tarp jų visai įdomūs, nes dažnai neaišku, kas laimės (nes siurbėlės labai gudrios, ką, sakytum, kapitalistai turėtų savotiškai vertinti, bet ne). Tas suteikia tam tikro trilerio prieskonio, nes kiekvienąkart neaišku, kaip pasibaigs paprastai žodinė „kova“.
Knyga suskirstyta į tris dalis, pirmose dviejose tikrai neblogai kuriama atmosfera: traukiniai, plienas, nežinomas žmogus vardu John Galt, kuris kažkaip su viskuo susijęs. Trečia dalis – kitas reikalas, apie ją parašysiu gale ir užžymėsiu kaip spoilerį, nes: a) tikrai negaliu jos neaptarti; b) tikrai išspoilins visą kvazi-trilerio atmosferą.
Pagrindinė veikėja yra geležinkelio pramonės vadovė, ir, kaip vienas iš goodreads reviewer’ių pastebėjo, „vienintelė protinga moteris pasaulyje“. Aukšta, liekna, kampuotų veido bruožų, visad tiesaus žvilgsnio ir gyvų, protingų akių. Šitas apibūdinimas tinka VISIEMS geriems (t. y. kapitalistams) personažams, kas erzina iki negalėjimo. Žodis „gaunt“ pavartotas tiek kartų, kad man sukūrė kažkokį Pavlovo refleksą. Pamenu, per kažkurį filmą Jeff Goldblum buvo apibūdintas kaip „gaunt“ ir nuo to laiko nebegaliu neutraliai į jį žiūrėti.
Atitinkamai visų blogų personažų veidai yra „slack“, jie vengia žvilgsnio ir turi bent kažkokį kiekį minkštų audinių ant kūno. Palieku šitą be komentarų.
Vienintelė protinga moteris pasaulyje yra labai protinga ir nenuilstamai kovoja prieš siurbėles grynai vien savo kompetencija. Ją mylėjo – myli – arba dar mylės – keli super protingi, nesveikai kompetentingi ir viešpatie kokie gražūs beigi gaunt vyrai. Meilė jiems yra sąžiningi mainai, etc etc.
Iš esmės šita knyga yra „Twilight“ apie ekonomiką.
Šaunieji kapitalistai tokie teigiami, kad juokingi. O kaipgi „siurbėlės“, kurie nori mokesčių ir pensijų kaip kokie dykaduoniai ir kalba apie jausmus ir artimo meilę? Gal jie kažkiek artimesni tokiam žmogui kaip aš, kuris jau vien dėl ūgio (1,64 m) nepatektų į šaunių ir gražių kapitalistų gretas? Toli gražu – šie dar siaubingesni, nes jie naudoja „jausmus“ ir „artimo meilę“, kad MANIPULIUOTŲ KITAIS ŽMONĖMIS. Jei kapitalistams bet kokie santykiai yra sąžiningi mainai, tai siurbėlėms irgi, tiesiog mainai yra nesąžiningi. Savo meile jie nori padaryti kitus priklausomus nuo savęs, kad prireikus galėtų pažeminti ir t.t. Nesakau, kad žmonės taip kartais nesielgia, bet esmė ta, kad visi šios knygos personažai yra psichopatai. Ir, nors nuolat pabrėžiamas kapitalistų racionalumas, siurbėlės šiaip jau irgi elgiasi racionaliai (pasirenka tinkamas priemones savo tikslams įgyvendinti), tiesiog nemoka daryti verslo.
Keli žmonės man yra sakę, kad jie pvz visai nesivadovauja jausmais, o viską apskaičiuoja racionaliai – tai nežinau, kitam į galvą neįlįsi, bet iš tų žmonių elgesio taip toli gražu neatrodė. Panašu, kad jie „jausmus“ įsivaizduoja kaip Romantizmo poetai, o Ayn Rand „jausmus“ įsivaizduoja kaip gudresnį būdą manipuliuoti – nors aš asmeniškai turiu nuojautą, kad labai dažnai žmonės nedaro nei to, nei to, šiaip daro nesąmones arba elgesio automatizmus, o paskui savo veiksmus racionalizuoja arba išverčia į kurią nors iš jausmų kalbų. Nu bet čia šiaip pasvarstymas, gal man tiesiog trūksta racionalumo, nes mano veido bruožai nepakankamai prakaulūs.
Tai va, bet knygoje pasaulis griūva, nes jį griauna siurbėlės, o gražūs-protingi-gaunt verslininkai kažkur dingsta. Kur jie dingsta? Sužinosime nuviliančioje trečioje knygos dalyje. Bet apskritai visa ta grėsmės ir griūnančio pasaulio atmosfera padaryta gerai ir man nuoširdžiai patiko.
Dar man visai patiko personažas Rearden, nes jis lyg ir labiausiai žmogiškas. Nors ir kompetentingas kapitalistas, turi kažkokių abejonių kaip koks durnius, o erotinė įtampa tarp jo ir vienintelės protingos moters pasaulyje yra visai gerai parašyta ir įtikinama. Sekso scenos atitinka lūkesčius. Aš asmeniškai juos abu labiausiai ir shipinau, bet gal pamenate – dar yra paslaptingas žmogus John Gaunt, oi, Galt, tai dabar apie jį ir pakalbėsime, bet prasideda spoileriai, taigi daugiau nebeskaitykite, kas jų nenorite.
Tiesa, yra piratas!!!
SPOILERIAI
Ayn Rand pirmuose skyriuose sukūrė šiaip jau visai neblogą distopiją, derančią su jos pasaulėvaizdžiu. O kaipgi tada atrodytų utopija? Pasirodo, utopija yra absoliučiai juokinga ir nyki vienu metu.
Paslaptingasis John Galt yra pats genijausias, gauntest of them all, o jo žvilgsnis toks tiesus, kad pagal jį mokslininkai matuoja minimalius dėl gravitacijos vykstančius erdvėlaikio išsikraipymus (ok, šitą aš sugalvojau). Jis visus šaunius kapitalistus po vieną įtikina streikuoti – ir pasislėpti kažkokiame slėnyje tarp kalnų, kur John Galt sukūrė utopiją (nuo pašalinių ją slepia kažkoks sci-fi skydas? Kurį John Galt sukūrė panaudojęs savo išrastą motorą?? Nesvarbu). Ten kapitalistai gyvena kaip hobitai in the Shire, išradinėja nuostabius dalykus ir parduoda viską vieni kitiems besimainydami auksu. Nepatikėsite, bet Ayn Rand ir SAVE ĮDĖJO Į TĄ UTOPIJĄ, tikrai, pažiūrėkite, yra vos akimirką pasirodantis personažas – rašytoja, kuri atbėga pasisveikinti su John Galt.
Kai į utopiją atvyksta vienintelė protinga moteris pasaulyje, aišku, jie su John Galt ima mylėti vienas kitą. Reardenas, su kuriuo ji buvo prieš tai, dėl to visiškai nesiparina, nes akivaizdu, kad Galt yra pats protingiausias ir komtetentingiausias, ir jis jį be galo gerbia – ir akivaizdu, kad protingiausias vyras pasaulyje ir vienintelė protinga moteris pasaulyje turi būti pora, o kas daryt. Jos ir Galt santykiai tokie tobuli ir tokie absoliučiai anemiški, kad negaliu prisiminti jokios detalės. Ar buvo sekso scena? Ar jie jos metu miegojo? Garbės žodis, nežinau, ir tingiu tikrinti.
Paskui draugai gelbėja draugus, bet ne iš draugystės, bet dėl to, kad jiems naudinga, bet būtent tai ir yra tikroji draugystė? Ai, žodžiu. Jei skaitysite knygą, neskaitykite trečios dalies, geriau pažiūrėkite kokį Pixar filmą ir vietoj pagrindinių veikėjų įsivaizduokite geruosius kapitalistus.
Nežinau, kiek žvaigždučių duoti šiai knygai. Kaip tikriausiai aišku iš mano review, tai nėra gera knyga, bet būtent dėl to buvo gana malonu ją skaityti. Kas irgi nori patirti kažką panašaus, tikrai rekomenduoju, o kas nori atrasti žmogiškų personažų ar įtikinamą "gyvenimo filosofiją" - ne.
* Nors pvz Musilio "Žmogus be savybių" personažai irgi nepanašūs į realius žmones, bet vis dėlto tai visai kito lygio knyga. Puiki knyga, tbh.