“The reality is that dying isn’t bad, but it takes forever. And that forever is no time at all. I know that sounds like a contradiction, or maybe just wordplay. What it really is, it turns out, is a matter of perspective.”

Another DFW in the books, and like all of his work, the ideas and themes that Wallace explores are as poignant and thought provoking as the narratives that propel them are bleak and disturbing. Particularly in a time of personal struggle, the bigger picture ideas of consciousness, oblivion, forgiveness and choosing what to pay attention to stuck out as especially profound. My favorite stories among the collection were The Suffering Channel, Good Old Neon, and Mr. Squishy. The Pale King is definitely in my future after completing this.

“The great myth is that the bad ones don’t last long.”

Our local library is having a book sale and I picked this up yesterday along with a nice haul of others. Not that I'm in dire need of more books to read ... I started the first story, "Mr. Squishy," last night.

So much for "Mr. Squishy"(great title at least), which I sort of read last night. When I try to read something I can barely stand, if at all, I get angry. This story is very reminiscent of "Gravity's Rainbow" and "Underworld." The author is obviously very bright and knows a lot of stuff, and from what I can gather was a favorite of a number of other writers, including Jonathan Franzen, but for you and me, Bob, there might be a problem. IMHO this story was mostly gibberish, though the point seems to come through anyway, which is that living in a corporate world is soul deadening. I can appreciate the point, as I work for a giant-ass corporation. Fortunately, I exist on its outer fringe, working part-time and staying clear of the weird BS that flows from the corporate offices. As these entities go, it's relatively benign, I suppose. I must have skipped over the reveal(if there was one) about the guy suction-cup climbing the face of the corporate tower. Did he and the Ricin blah-blah come together in the end? Don't know ... don't care. I see that the reception for this book is fairly high in Goodreads, which means that there are plenty of people out there with brains that work differently than mine. More power to 'em.

Read most of "The Soul Is Not a Smithy" last night. Pretty weird, but still easier to follow than the first story. Obsessive description and endless paragraphs is still a problem/obstacle. As with the first story I have no idea what this may be about, although one may wonder it the narrator is the author himself. If so then the mental health troubles were manifesting at an early age(4th grade).

- There's a kid named Sanjay Rabindranath - a tribute to Rabindranath Tagore?

- I can identify with the narrator's ADD - "Laziness is not the issue."

- The narrator states that a dog's eyesight "is not very good" - that is not very true.

- "Kill them all." - a suggestion of "Manhunter"/"Red Dragon"? Or was it "The Silence of the Lambs"?

- Digression's the thing here, as it is in "Tristram Shandy."

- I THINK there are some hints at black humor here. We'll see if there are more in the bit I have left to read tonight.

- The title is a James Joyce reference.

Ahem ... I find myself wondering if DFW wrote the way he did because he was compelled to or if he "created" his style of writing with practice, intent and deliberation. Of course., the ultimate outcome was very much a result of what he "wanted", either way.

"Incarnations of Burned Children" - DFW takes us through a nasty fantasy many of us have had ever since we read warnings about small children and pot handles hanging over the edges of stoves.
It's actually closer to poetry. At least somewhat distressing and a caution to parents. PAY ATTENTION!

- A bit of curious searching reveals that the child in this story became a character in "The Pale King," who had his penis scorched and received steroid injections as a treatment. The result was a huge penis, which led to the character's career in pornography. The last lines of the story indicate that the trauma also caused the departure of the child's soul from its body, where it thenceforth lingered. Extreme emotional detachment being the result. Now I'll have to (try to) read "The Pale King"!

"Another Pioneer" - another no-paragraph story, but actually not a difficult read, though it is gratuitously stuffed with academic-seeming jargon both obscure and otherwise. As such, this story SEEMS to be a satire of academia, particularly Ethnology and Ethnography. Another possibility, uncovered by searching the interweb is that the tale suggests a story conference in Hollywood. No doubt DFW is making some other, pointless points as well. Like "Gravity's Rainbow," it mostly seems like a lot of obsessive gibberish as DFW puts his erudition on display.

- While the narrative seems to be "serious," the whole jungle thing is more suggestive of primitive Hollywood than anything else.

- Might some/any of those jargon words be made up?

"Good Old Neon" - I'm in the middle of this painful read and will finish tonight. Since I have recently come under the regime of an anti-depressant for anxiety and depression, and have had a couple of "episodes" in my past history, going back to high school, I'm both drawn to and repelled by reading of the narrator's plight; a brain that won't shut up. I can relate. It's sad and frightening to read about, especially with the knowledge that a) the narrator will commit suicide, and b) The author later gave up and committed suicide himself. I've already read the last line and can say "amen to that, brother." BTW, I'm doing OK.

"Philosophy and the Mirror of Nature" - As usual for this collection, I have little to no idea what the title has to do with the story. It's also the title of a book by Richard Rorty. But ... this one is pretty funny, in a DFW kind of way. That would be ... a bizarre kind of way. It's one big, long paragraph, the author's favorite kind.

"Oblivion" - more of the same dead-affect, over-wordy droning Wallace prose in this one. I'm not sure at all what the ending was about. One wonders how much the writing style is a reflection of the insides on the author's head. If it is I have to feel sympathy for him and his mental health challenges. I'll probably re-read the ending AGAIN to see if I can get more out of it. Right I'm not at all sure what it was about.

"The Suffering Channel" - This is the concluding story in the collection and may be considered a short novel/novella. So far I've found it the easiest to read as DFW follows two threads: one being a trip into a cultural and personal absurdistan(located in Indiana) and the other a detached look at corporate culture that reminds of "And Then We Came to the End" and "Mr. Squishy," the first story in this book. As ever DFW focuses on our culture of alienation, isolation, and loneliness. The events of 9-11-01 are hinted at, but I believe the story will end before that day arrives. The offices of the Magazine "Style" are located in the WTC. I just did some reading about critical reaction to this collection. A very definite split there ... Except for the first story I've pretty much liked it(so far), but to say I REALLY like it would be a stretch. This last one's been pretty good. Will finish tonight.

Didn't finish last night, but it's (mostly)safe to say I will tonight. Getting a bit bored with it now. DFW does go obsessively on at times. The scene in the Valiant in the boonies made me uncomfortable(isn't it supposed to ... isn't the whole thing kind of "uncomfortable")?

So, I'm now finished with my first, but perhaps not last, close encounter with the illustrious, late of this earth, Mr. Wallace. It's definitely possible that I may read more, but not just now. For now I classify him uncomfortably close to Thomas Pynchon. Both writers want to wow you with erudition and one may assume that both are geniuses of some sort. But ... does that make them great, or even good writers. Despite a few arresting passages of "Gravity's Rainbow," I say a resounding no to the geeky Pynchon. As for DFW, I guess the jury's out, but I'm leaning toward eccentric and interesting(when not boring and aggravating).

- 3.25* rounds down to 3* for this book.

TL;DR: NEARTIKULIUOTAI BANDAU PAPASAKOTI, KAD LABAI PATIKO

Turbūt viena iš pačių keisčiausių ir gal net sudėtingiausių skaitytų grožinių knygų. Aš irgi iš tų, kurios ir kurie lentynoj eksponuoja dar nepradėtą "bet jau tuoj tuoj" Infinite Jest, bet vis tiek pirmai pažinčiai su DFW sulaukiau LT varianto, ir dar palyginti trumpesnio. Nu ir pažintis! Be galo sudėtinga. Bet ir be galo rewarding. Ir verta skaityti - 2, 3, 4 kartą. Nežinau, ar labai maloni, bet labai labai verta. Ar bent visiškai mano.

Knygą sudaro 8 apsakymai, paties įvairiausio ilgio ir tematikos: nuo 6 puslapių "vaizdelio" "Nudegusių vaikų įsikūnijimai" iki 111 psl. satyros "Kančių kanalas". Galbūt viskas pas DFW yra satyra: ar tai būtų ilgas ir kankinantis rinkos tyrimų fokus grupės susirinkimo aprašymas su 50 sąmonės srautų, tyrimo vadovo praeities ir ateities vizijomis ir tarsi tarp kitko įsiterpiančiais cheminių eksperimentų, kaip įšvirkšti nuodus į šokoladuką, kurio rinkos tyrimai dabar ir vyksta, aprašymais. Ar tai būtų ilgas ilgas kankinantis ir net į wtf peržengiantis pasakojimas apie masinės žiniasklaidos priemonę (žurnalas + teliko kanalas + lygtai dar laikraštis, tokia tipo LRT arba "Laisvės TV"), kur nurautas žurnalistas bando prastumti straipsnį apie žmogų, kuris šika forminiais šūdais (plg namukas ir pan), maždaug pristatyti jį kaip šiuolaikinį menininką. Jis bando, ima intervus, aiškinasi, ar tikrai "natūraliai" taip išeina; paraleliai redakcijoje vyksta intrigos ir visokių redaktorių ir praktikančių tarpusavio drakės... o redakcija yra viename iš bokštų dvynių per kelis aukštus. O straipsnis numatytas rugsėjo 10-ai, ir metai, žinoma, 2001. Užuominų tik tiek, o tu staiga skaitydama/s suvoki, kad visa ta 100 psl ilgio epopėja, visos šnekos apie meno sampratos kaitą, ar galime šitaip rizikuoti, kas bus su reputacija, visas pasiryžimas rizikuoti arba ne gyvuos vos 1 dieną ir sudegs liepsnose (o dar tai ir paskutinis rinkinio apsakymas). Tada kaip šaltu vandeniu perlieja.

Galėčiau rašinėt paklodes apie kiekvieną apsakymą: jie žiauriai kankinantys, žiauriai sudėtingi, bet ir paprastai su kokiu nors dar labiau kankinančiu twistu. Literatūrine prasme jie - meistrysčių meistrystė: kaip jis kaitalioja perspektyvas, pasakotojų balsus, šokinėja nuo fantazijų plotmės į administracinę kalbą (grynai teorinę-abstrakčią plotmę, nes juk administracinė kalba neturi "realumo", "realių" kalbėtojų) ir į "tikrą", apsakymo dabarties plotmę. Kaip personažas sėdi bare, kur vyksta remontai, tada pasakoja apie praeitį, praeities fantazijas apie galimą ateitį ir jas vis pertraukia grąžto, dunksinčių plokščių ir pan. remonto garsai, primenantys mums, kad jis juk bare, mes niekur neišsikraustėm paskui jo mintis į kažkokias klinikas ar kitas vietas.

DFW neslepia, kad tą kankinantį pojūtį kuria beveik matematiškai. Pvz, vaikas per pamokas įsivaizduoja vieną už kitą kruvinesnes istorijas, nesupranti, kaip taip yra, - kol gale nepaaiškėja, kad jis prieš akis matė, netgi tuo pat metu mato išprotėjant mokytoją, atvykstant saugumo pajėgas ir.. kaip ir viskas aišku, kas toliau nutinka, ir DFW to neplėtoja, tu tiesiog supranti, kad tie kraujai jo vaizduotėje - ne iš niekur. O paraleliai, šalia viso šito - pasakotojo prisiminimai apie tėvą, jo nuobodų viso gyvenimo darbą kontoroje, jo mirtį, šiurpas vaikystėje jam grįžtant namo, košmarai apie jį ir save šalia jo. Visą tą vaikystės nejaukumą DFW pripliusuoja prie klasėje sėdinčio vaiko atskirties ir galiausiai ir vaikui suteikia volasiško žmogaus pavidalą: kiekvienas jo žmogus yra visiškai atskiras, savo uždaram burbule, įkalintas savo galvoj tarp savo kankinančių, neramių ir nenutylančių pasaulių. Jo apsakymuose išties netyla kalba, kiekvieno žmogaus galvoj skamba minimum po 1, bet dažniau po keletą srautų, ir tas skambėjimas žiauriai varginantis skaityti, bet tuo pat metu - labai tikras, labai artimas, skaitai ir suvoki, kad taip ir yra, kad ir tau nuolat galvoje plaukiantys srautai uždaro tave į kažkokį burbulą, ir kuo jų daugiau, tuo labiau jie įkalina.

DFW kalba įspūdinga, nežinau - dar tikiuos sužinoti! - kaip visa tas skamba angliškai, negaliu su fanų entuziazmu komentuoti vertimo - bet man Ignas Beitsas vertas visų nusilenkimų ir paties atiduodamos DFW pagarbos, matyt, jie kažkuriam lygmeny (nežinau, ar noriu žinoti, kokiam) labai gerai komunikuoja.

Čia pririnkau tos kalbos pavyzdžių (biški ilgoki, bet norėjosi nurašinėti VISKĄ, tai to pavyko išvengti):

- nuobodusis

Šmitas, liovęsis abejingai žaisti Nuvalomuoju Žymekliu, nes kai kurių vyrų akys ėmė jį sekti jo rankose ir jam pasirodė, kad tai blaško dėmesį, tarė dabar pabandysiąs skelti jiems standartinę kalbą apie tai, kodėl po viso to laiko ir pastangų, kuriuos pavieniui skyrė Individualių Atsakymų Anketoms, jis paprašys jų pradėti viską iš naujo ir kolektyviškai apžvelgti įvairius GADS paketo klausimus ir skales. Jis mokėjo atsikratymo Nuvalomuoju Žymekliu triuką: l. nerūpestingai padėdavo jį į magnetinės lentos apačion įleistą lovelį ir smarkiai sprigtelėdamas rašiklio galą paleisdavo jį per visą lovelio ilgį, tačiau taip, kad rašiklis sustotų prie pat galo, neišlėkęs lauk, kamštelio kraštu kone tobulai susilygindamas su lovelio briauna; šį triuką demonstruodavo TDG maždaug 70 % atvejų ir pademonstravo dabar. Triukas atrodydavo dar nerūpestingiau įspūdingesnis, jei Šmitas atlikdavo jį kalbėdamas; tiek jo žodžiams, tiek pačiam triukui tai suteikdavo nerūpestingumo atspalvį, o tas tik sustiprindavo efektą. (p. 31)

- techninis

Teris Šmitas Diskusijų Grupės vyrams iš atminties bendrais bruožais piešė nedidelį sūkurėlį, arba priešpriešinę bangą, tvane, kurį demorinkodarininkai vadino MVD, - tokie sūkurėliai buvo vadinami Antitendencijomis, kartais Šešėlinėmis Rinkomis. Korporacinių užkandžių srityje, neva aiškino Šmitas, yra du pagrindiniai būdai, kaip naujam gaminiui pozicionuotis JAV rinkoje, kur sveikata, sportas, sveika mityba ir lydintys mėgavimosi-vs.-disciplinos konfliktai yra įgiję metastazių statusą. Šešėlinis užkandis paprasčiausiai stengėsi apibrėžti save kaip priešpriešą visa apimančiai tendencijai, smerkiančiai DTL riebalus, rafinuotuosius angliavandenius, transriebalus, t. y. visą dalykų, kuriuos tam tikri pogrupiai vadino įvairiais tuščių kalorijų, saldumynų, šlamštmaisčio vardais, vartojimą, kitaip tariant, kaip priešpriešą visai nuostabiai surežisuotai sveikos mitybos, sporto ir streso valdymo manijai, patenkančiai į demografinę Sveikos Gyvensenos kategoriją. (p. 46)

- ironiškasis

Ir štai pirminiai Miego specialisto pateikti "rezultatai", arba "diagnozė", buvo, vienu žodžiu tariant, pribloškiantys, arba visiškai netikėti. Visais penkiais ar šešiais atvejais, kai speciali "prie-blandos" vaizdo aparatūra užfiksavo, kaip Houp ūmai sėdasi ir puola mane kaltinti "knarkimu" ir kaip, matyt, mažiausiai dviem iš šių užfiksuotų atvejų aš garsiai atkertu, kad dar net nemiegu ir dėl to logiškai negaliu būti tokiais dalykais "kaltinamas", Miego specialistas - jam parodyti pateiktį padėjo lazerinis jaunatviškai griežtos laborantės žymiklis ir "nuotolinio" jos įtaiso gebėjimas sustabdyti, arba "užlaikyti", Monitoriaus vaizdą, idant stalas atkreiptų dėmesį į tam tikrą E. E. G. laiko intervalą, - užtvirtino arba patikino ipse dixit, kad aš iš tiesų, medicininiu požiūriu, - nepaisant mano įsitikinimo ar suvokimo, jog esu visiškai sąmoningas, - "objektyviai žiūrint, miegojau", paniręs į Antrąjį arba Trečiąjį iš keturių gerai žinomų miego lygmenų, arba "stadijų", kuriuos Somnologas dar kartą bendrais bruožais pristatė ir paaiškino. (p. 280)

- lyriškasis

Gerai, jau artėjam prie mano žadėtosios vietos, kurion vedžiau per visą nuobodžią santrauką, vedančią prie šios vietos, kurios taip tikėjaisi. T. y. ką reiškia numirti, kas tada įvyksta. Teisingai? Štai ką visi nori sužinoti. Ir tu irgi - patikėk. Ar nuspręsi tai padaryti, ar ne, ar kokiu nors tavo įsivaizduojamu būdu pamėginsiu kaip nors tave atkalbėti, ar ne. Visų pirma, viskas visiškai kitaip, nei visi mano. Iš tiesų jau žinai, kaip ten yra. Sužinojai, kaip skiriasi visų vidinių blyksnių mastas ir greitis, ir ta mažytė, nevisavertė viso to dalelytė, kurią gali parodyti ir kitiems. Lyg tavo viduje būtų didžiulis kambarys, kuriame kartkartėmis telpa visas visatos turinys, bet dalelės, patenkančios į išorę, turi kažkaip prasisprausti pro tokią mažą rakto skylutę po rankena, kokios būna senesnėse duryse. Lyg visi bandytume įžiūrėt vienas kitą pro tas mažytes rakto skylutes.
Bet durys turi rankeną, gali jas atsidaryti. Bet ne taip, kaip manai. Tačiau kas būtų, jei jas atvertume? Trumpam susimąstyk: kas, jei paskui, kai miršta tai, ką įsivaizduoji esant savimi, visi be galo tiršti ir kiekvieną gyvenimo akimirką besimainantys įvairialypiai pasauliai tavo viduj kažkaip visiškai atsivertų ir taptų išreiškiami, nes kas, jeigu paskui kiekviena akimirka savaime virsta begaline laiko jūra ar trukme, ar tėkme, per kurią juos galima išreikšti ar perteikti, o tam net nereikalinga struktūruota kalba, gali, kaip sakoma, tiesiog atidaryti duris ir atsidurti bet kieno kito kambaryje su visomis savo daugialypėmis formomis ir idėjomis, ir niuansais? Nes, paklausyk, laiko jau nebedaug, čia Lili Kašas truputį leidžiasi nuokalnėn, šlaitai ima statėti ir vos gali įžiūrėti nebešviečiančios iškabos kontūrus ant seniai užsidariusio pakelės kiosko - tai paskutinis ženklas prieš tiltą, tad klausykis: kaip manai, kas toks esi? Milijonai ir trilijonai minčių, prisiminimų, sugretinimų - net ir beprotiškų, tokių kaip šis, galvoji sau, - kurie blyksteli galvoje ir pranyksta? Bendra jų suma ar liekana? Tavo praeitis? Ar žinai, kiek laiko praėjo nuo to, kai pasakiau, jog esu apsimetėlis? Ar pameni, kaip pažiūrėjai į "RESPICEM" laikrodį, kabantį ant užpakalinio vaizdo veidrodėlio ir rodantį 21.17? Į ką konkrečiai dabar žiūri? Sutapimas? O kas, jei laiko nepraėjo nė kiek? Tiesa ta, kad visa tai jau girdėjai. Kad yra šitaip. Kad štai iš kur tavo viduje randasi vietos visatoms, visiems tiems savin nukreiptiems sąryšių fraktalams ir skirtingų balsų simfonijoms, begalybėms, kurių niekada negalėsi atverti kitam. Ir manai, kad dėl tos mažos dalelytės, matomos kitiems žmonėms, tampi apsimetėliu? Aišku, esi apsimetėlis, aišku, tai, ką mato žmonės, niekada nesi tu. Ir, aišku, tu tai žinai, aišku, atsirenki, kurią dalį parodyti, jei jau matyti tiktai dalis. Kas gi darytų kitaip? Tai vadinama laisva valia, Šerlokai. Bet sykiu dėl to šitaip gera imti ir pravirkti kitų akivaizdoje arba juoktis, arba kalbėt kalbomis, arba giedoti bengališkai - tai jau nebe kalba, nereikia jos grūsti pro jokią skylutę.
Tad verk, kiek tik nori, niekam aš nesakysiu.
Tačiau nebūtumei apsimetėlis, jei apsigalvotum. Būtų liūdna, jei darytum tai iš kokios nors įsivaizduojamos pareigos. (p. 216-218)

"What goes on inside is just too fast and huge and all interconnected for words to do more than barely sketch the outlines of at most one tiny little part of it at any given instant."
- David Foster Wallace, Oblivion

Let me get my biases out in the open. I love DFW. I have to be careful somedays to not fall-down and worship his novels. Wallace's nonfiction talent also hits me as evidence that the universe is not even slightly fair. But, I've always been just a little unsettled (and occasionally freaked out) by his short stories. 'Oblivion', like his earlier story collections ('Brief Interviews with Hideous Men' and 'Girl with Curious Hair') is one of those tortured works of fiction that both attract and repel me at the same time. It is a little spooky how some of the stories ("Mister Squishy" and "Oblivion") anticipate his last unfinished novel 'The Pale King' while "Good Old Neon" was hard to listen even though it has been almost four years since his suicide. Anyway, these stories are quirky, stylized, experimental, and brilliant in their beauty and their suffering.