Community Reviews

Rating(4.1 / 5.0, 100 votes)
5 stars
35(35%)
4 stars
38(38%)
3 stars
27(27%)
2 stars
0(0%)
1 stars
0(0%)
100 reviews
April 25,2025
... Show More
actually my first coetzee ! and it's very so not for everybody. I've seen this called a problem novel(?) in that you're not here for STORY it's a portrait and a thought, continuing. Elizabeth Costello is largely a lecture, a series of lectures, they're good, they're unexpected when you're leaning into a novel. Peter Singer seems to hover here. ! I didn't detect any egregious strawmanism things. then ! the whole endeavour launches into what I rly can't avoid calling a take on Kafka's Before the Law, neat. I kind of go both ways on this !!! and I'm thinking still whether I Do Like

there can't be ! many this way
April 25,2025
... Show More
Me siento tan próximo a la sensibilidad de Costello - Coetzee que me abruma y me preocupa que sea un personaje algo desagradable. Admiro absolutamente todo de esta novela; es el mejor escritor vivo.
April 25,2025
... Show More
Elizabeth Costello, an aging Australian writer, travels around the world and gives lectures on topics including the lives of animals and literary censorship.

In her youth, Costello wrote ‘The House on Eccies Street’, a novel that re-tells James Joyce’s Ulysses from the point of view of the protagonist’s wife, Molly Bloom.

Costello, becoming fatigued from old age, confronts her reputation, which seems further and further removed from who she has become, and struggles with issues of conviction, vegetarianism, sexuality, language and evil.

Costello doesn’t call itself a novel, but ‘Eight Lessons’, with a postscript. Many of the lectures Costello gives are edited pieces that Coetzee previously published.
April 25,2025
... Show More
Em "Elizabeth Costello" (2001) Coetzee cria uma nova abordagem ao romance usando ensaios seus, textos escritos e previamente publicados de não-ficção, que coloca na boca de uma personagem ficcional, que depois é obrigada defender-se da crítica. Parece uma forma de auto-questionamento, como se Coetzee quisesse por à prova as suas próprias ideias e crenças recorrendo ao romance como arena de debate virtual, usando as suas propriedades de simulador de realidade para se confrontar consigo mesmo. O resultado é muito impressivo, com um ritmo balanceado entre a racionalização e a sensorialidade, oferecendo conclusões muito atuais sobre a certeza e a verdade.

São 8 capítulos que debitam 8 conferências da escritora Elizabeth Costello, não são 8 temas, por que algumas conferências ampliam e oferencem diferentes perspetivas, do mesmo modo que nem todas as 8 foram alvo de publicação prévia de ensaio de Coetzee, as últimas 2 não foram. De entre os temas, temos:


1. A importância da literatura e seu criador, e ainda o fim inevitável da nossa passagem por esta vida.

Começa de forma muito racional, fica-se com a ideia de que o livro vai ser uma espécie de discussão meta-literária, interessante, mas desligada emocionalmente.


2. As propriedades e distinções do romance africano, nomeadamente os fatores da oralidade

Começamos a sentir Costello, começamos a perceber que é mais do que um ser racional, que sente e se sente, nomeadamente quando discorda.


3 e 4. Os direitos dos animais e o Holocausto

Aqui atinge-se um primeiro clímax, o racional fica para trás, é tudo força emotiva, é tudo dureza e violência verbal, somos levados a questionar-nos, quase mesmo a parar de ler de tão horrível o que estamos a imaginar.
Mas é aqui que Coetzee usa de forma mais extensiva a arena virtual, já que segue para uma segunda parte onde questiona tudo o que disse em defesa dos animais, colocando em causa ou em debate os extremos e os dedos acusatórios.


5. Ataque às Humanidades pela Teologia

Neste ponto parece que mudamos totalmente, e voltamos à racionalização completa, mas é aqui que Coetzee nos surpreende, nos apanha de surpresa e nos tira o tapete. Antes de entrar aí, dizer como este capítulo me atirou de volta à leitura de “Incompletude” de Goldstein, pelo oposto desse livro. Em Incompletude é de ciência exata que se trata, de certezas absolutas, mas as humanidades não lidam com certezas absolutas, e de repente isso serve de mote à teologia para as questionar, e nós com ela, mesmo sabendo que não existe ali qualquer razão, porque a razão aqui não se aplica. É um momento brutal de ataques e contra-ataques entre duas personagens ficcionais, que facilmente poderão ter surgido na vivência de Coetzee enquanto professor universitário das humanidades.

O empenho na discussão sobre o valor das humanidades é tão grande que quase sentimos um choque elétrico quando entra a sensorialidade em bruto. Coetzee joga claramente nesse choque, sabendo que elevou o discurso a um nível de desapego emocional, de repente reenquadra toda a cena, e por meio de um simples flashback coloca-nos no lugar de voyeur, enquanto sentimos o arrepio que faz o livro tocar-nos bem dentro.


6. A descrição do Mal

Este é o ponto menos conseguido, talvez porque estando a aproximar-se dos questionamentos finais, Coetzee opte por começar a baixar o tom, ou porque a metáfora sensorial usada, apesar de imensamente poderosa, e que me fez engolir em seco, não se aproxime da metáfora velada de que se vai falando mas nunca se descreve, a propósito das torturas nazis. Mas a discussão que traz é profunda, e é algo com que me debato há tantos e tantos anos, e fica clara nesta simples frase:

“Se o que escrevemos tem o poder de nos tornar pessoas melhores, certamente tem também o poder de nos tornar piores.”

Todas as semanas me questiono sobre isto a propósito da literatura, cinema e jogos. Se nos fazem bem, poderão também fazer-nos mal?


7 e 8. Últimos dois capítulos

São estranhos, muito racionalizados à mistura com absurdo místico e existencialista. O primeiro com um debate em redor dos deuses gregos e suas relações sexuais com humanos. O último que surge tal qual um tribunal kafkiano na chegada ao purgatório de Elizabeth Costello.


Conclusões

Vários críticos tentaram encontrar uma interpretação que respondesse pela soma dos temas e discussões realizadas (ex. James Wood). Não concordei com o que fui lendo, porque não encontrei essa interpretação, mesmo depois de forçada por esses críticos. Porque no final senti que estava perante um Coetzee que tinha lutado de forma extraordinária pelo aprofundamento das suas certezas, mas que terminava com mais dúvidas do que quando tinha iniciado o périplo.

Julgo que a grande conclusão, e isso faz parte da matriz das Humanidades, é que o mundo e toda a sua complexidade não é explicável por meras racionalizações. Tudo aquilo de que temos certeza, só a temos no momento em que olhamos para tal pela perspectiva que nos conduziu a essa certeza. Quando mudamos o ângulo, quando vemos a questão de outra perspectiva, de imediato nos assaltam as dúvidas sobre algo que até ali eram apenas certezas. Claro que isto é questionável quando entramos numa modelação orientada pelas ciências exatas, mas esse é um debate diferente, ainda que nesse ponto existam também todas as questões levantadas pelos teoremos de Godel.

No fundo Coetzee escreveu um livro que plasma de forma frontal toda a teorização pós-moderna que nos diz que o mundo em que hoje vivemos está montado sobre fragmentos de ideias que não passam de ilusões de verdade. Porque não há verdade, não há certezas, não há finalidades, tudo é e não é. Vivemos em ilhas de realidade cada vez mais reduzidas, cada vez mais individualizadas, quando vez mais sozinhos. E por isso a leitura termina com um travo forte de tristeza, porque é difícil não nos questionarmos se foi para isto que elevámos tanto as nossas capacidades de compreensão do real... e isto sente-se claramente naquele capítulo final, kafkiano, absurdo... como se fosse inevitável aportar ali...

Publicado no VI: https://virtual-illusion.blogspot.com...
April 25,2025
... Show More
El libro es sobre Elizabeth Costello, una escritora australiana. Nos cuenta distintos puntos de vista sobre distintas cosas.

Con este libro me pasó algo raro y es que hubo algunas partes que me gustaron mucho y otras que me aburrieron. Aunque la protagonista es una mujer, en muchas partes se nota que el libro es escrito por un hombre.

No es mi tipo de libro, pero no es un mal libro.
April 25,2025
... Show More
No sé por qué me tardé tanto en leer este libro, que es un libro excelente. Arropada por la ficción, Coetzee nos muestra lo que podríamos llamar su "poética," sobre el realismo, la ficción, la crueldad hacia los animales, el papel de las humanidades y otros temas. Uno no se siente tentado a usar el término "novela de tesis" (aunque son linked stories) porque un escritor que escribe bien puede darse el lujo de decirte que el mundo es plano, y uno posiblemente le crea. Es un libro muy diferente al último de Coetzee, Slow Man, donde un poco a fuerza aparece Elizabeth Costello. No sería mala idea si Coetzee la deja un poquito en paz.
April 25,2025
... Show More
An epistolary novel (mostly lectures rather than letters), which I feel obliged to say is clever and innovative. But that sense of obligation is not quite enough for me to engage, to connect. While it is necessary for Coetzee to draw attention to what he is doing – the contrivance of writing – it all becomes rather labored and therefore tedious.
April 25,2025
... Show More
Ich dachte zunächst, ich hätte es mit einem Roman zu tun, aber so einfach ist das nicht. Dabei ist die Titelfigur, die die einzelnen „Lehrstücke“ zusammenhält, eine fiktive australische Schriftstellerin. In den acht Lehrstücken geht es meist um Vorträge, um Betrachtungen – mal von Elizabeth Costello selbst, mal von anderen Menschen und sie ist die Zuhörerin. Immer entspinnt sich daran eine Diskussion: Über Literatur, über den Verzehr von Fleisch, über Religion, über Humanität, über das Böse, über Eros… Also im Grunde handelt es sich eher um Essays, um Diskurse, die durch die fiktive Costello zusammengehalten werden. Dabei erscheint die Protagonistin gleichermaßen überzeugend wie unbelehrbar – ebenso wie diejenigen, die sie zu widerlegen suchen. So bleibt der Leser immer in der Schwebe und muss sich seine Meinung am Ende selber bilden.

Fein verwoben sind die Motive der einzelnen Episoden: Das „Schlachthaus“ wird nicht nur in der Diskussion um Vegetarismus genannt – zu meinem Unbehagen auch, vergleichend, wenn es um den Holocaust geht. Franz Kafka wird in einem Kapitel mit seinem „Bericht für eine Akademie“ analysiert und im letzten Kapitel ... nun ja, es heißt „Vor dem Tor“...

Nach und nach erfahren wir auch ein wenig über die private Figur: Elizabeth ist nicht mehr ganz jung. Sie wird zu ihrem Leidwesen immer mit einem ihrer ältesten Werke zitiert: The House on Eccles Street, ihrem Roman, in dem sie Molly Bloom aus Ulysses eine eigene Stimme gab (ein Roman, den ich leidenschaftlich gerne lesen würde). Zu ihrem Sohn und vor allem dessen Frau hat sie kein ganz einfaches Verhältnis, zu ihrer Schwester ebenfalls nicht. Und eine Tochter gibt es da auch noch. Und so wird irgendwie dann doch eine Art Roman aus den ganzen Diskursen.

Man mag dieses Konstrukt für eine Finte Coetzees halten, um eigene Theorien/Gedanken/Themen, die ihn umtreiben, in eine fiktionale, verkäufliche Form zu bringen – das ist vielleicht auch wahr. Der Lesbarkeit tut dies keinen Abbruch.
April 25,2025
... Show More
J.M.Coetzee. ELIZABETA KOSTELO. Ji – tai rašytoja. O pats kūrinys – tai filosofinė studija, suskirstyta į pamokas, kuriose aptariamos skirtingos šių dienų bėdos, problemos.

Labai dažnai tekdavo sustoti ir pasižymėti vieną ar kitą detalę, o galimai ir visą pastraipą. Skaitytojai, manau, supras mane, kodėl tai dariau. O dalis Jūsų – nesupras, nes ir pats kartais mėginu rasti priežastį, kodėl taip elgiausi, ar tikrai tai buvo taipr eikalinga. Neabejotinai pasidalinsiu jomis, tačiau jeigu yra žmonių, kuriems galiu sugadinti skaitymo malonumą paviešindamas tam tikras knygos vietas, rekomenduoju toliau mano teksto nebeskaityti.

J.M.Coetzee, manyčiau, daugeliui žinomas rašytojas. Nemaža dalis jo kūrinių yra išversti į lietuvių kalbą: „Nešlovė“, „Maiklo K gyvenimas ir laikai“, „Jėzaus vaikystė“, „Barbarų belaukiant“, „Lėtas žmogus“ ir kt. Jeigu gerai atsimenu, tai būtent pastarajame yra paminėta Elizabetos Kostelo figūra. Akimirką sudvejojau, ar tikrai egzistuoja tokia rašytoja, asmenybė. Bet ji tik veikėja, nors labai tikroviška, J.M.Coetzee alter ego.

Temos – problemos, kurias aptaria rašytojas per rašytoją, yra įvairios. Nuo Afrikos novelių iki smurto tarp vyro ir moters, nuo tavęs-žvaigždės už vienintelį žygdarbį iki įsitikinimų, nuo banalybių iki savasties paieškų, nuo gyvūnų teisių iki mirties pasekmių. Apstu, o ir kampas nušviesti pasirinktas įdomiai.

Kiek gali būti autentiškas, originalus? Kiek gali kalbėti apie tai, ko nesi matęs, nesi patyręs, nesi čiupinėjęs? Ar rašytojas nuolatos turi būti tik faktų dėliotojas? Ko vertos mūsų ir jų pastangos kurti?

„ – Anglišką romaną, – sako ji, – visų pirma rašė anglai kitiems anglams. Todėl jis ir yra angliškas romanas. Rusišką romaną rašo rusai kitiems rusams. Bet afrikiečiai nerašo afrikietiško romano afrikiečiams. Afrikiečiai prozaikai gali rašyti apie Afriką, apie afrikietiškus išgyvenimus, bet man atrodo, kad rašydami jie visą laiką dirsčioja sau per petį į užsieniečius, kurie šiuos romanus skaitys. Norom ar nenorom jie apsiėmė vaidinti vertėjus, pasakojančius savo skaitytojams apie Afriką. Tačiau kaip įmanoma tyrinėti savo pasaulio gelmes, jei tuo pačiu metu tau dar reikia jį aiškinti pašaliniams žmonėms?“ <...> „Skaitytojai, ne rašytojai – tie egzistavo jau anksčiau. Atsikratėme įpročio rašyti svetimšaliams, kai mūsų rinka, Australijos rinka, nutarė esanti pajėgi remti savą literatūrą. Štai kokia mūsų pamoka. Štai ko Afrika galėtų iš mūsų pasimokyti.“

Arba įsivaizduokite, turite garsią rašytoją mamą. Ji, rašydama knygas, labai dažnai konstruodavo savo veikėjus pagal realiame gyvenime esantį prototipą. Tie fikciniai veikėjai buvo jos geriausi draugai, o jūsų – priešai. Priešai, kurie atima mamos laiką iš jūsų, o gal tiksliau – jūsų laiką su mama. Pykstate ant jų, nenorite su jais susipažinti, o tuomet, po kokių 20 metų, nusprendžiate perskaityti mamos knygas, ir taip atrandate save. Pernelyg atvirai, atviriau nei norėjote, bet ten tikrai jūs.

Dabar garsi mama nebėra tokia garsi („Pati save ne taip būtų pristačiusi, bet jos niekas neklausė. Sustingusi praeityje, kaip visada: sustingusi savo jaunystės pasiekimuose.“), o gal tiksliau niekas neatkreipia dėmesio į jos „kitą“ kūrybą, apart tos vienintelės, kurios dėka jos žvaigždė suspindo. Jums tenka ja rūpintis, globoti, bet vis negalite pamiršti, kaip atvirai ji kalbėjo su jumis ir apie jus knygose ir kaip to trūko realiame gyvenime.

„ <..> mūsų skaitytojai, visų pirma jaunieji skaitytojai, ateina pas mus skatinami tam tikro alkio, ir jei mes negalime ar nenorime to alkio numalšinti, tada neturėtume stebėtis, kad jie nuo mūsų nusigreš.“

„Iš pradžių jis tai palaikė žaidimu. Paskui jam nusibodo, o gal pavargo ir geismas virto kažkuo kitu, ir jis ėmė ne juokais ją mušti. Pakėlė ją nuo lovos, smogė į krūtis, smogė į pilvą, su baisia jėga trenkė alkūne į veidą. Kai nusibodo ją mušti, nuplėšė jos drabužius ir pamėgino sudeginti šiukšlių dėžėje. <...> Tai buvo jos pirmas prisilietimas prie blogio. <...> Gal užkalbinęs ją jis nė pats to nesuvokė, bet iš tiesų parsivedė merginą į savo kambarį norėdamas ne mylėtis, o skaudinti.“

Norėjau tai apibūdinti gėrio ir blogio kova, tačiau, matau, reikia platesnės formuluotės. Auka, kuriai neužtenka drąsos būti vien auka, ji siekia rasti pateisinimą tam, kas su ja nutiko. Pateisinimą elgesiui, kuris ją žalojo. O šiomis dienomis to tikrai per akis. Vien mano aplinkoje, kurioje augau, nesuskaičiuojama galybė. Auka buvo mušama iki sąmonės netekimo. Kitą dieną arba po skaičiaus dienų, kai sužalojimai nebūdavo tokie ryškūs, visada atsirasdavo pateisinimas nederamam elgesiui. Ir ką tai galėtų sakyti apie mus? Ir vis tik, ar tai tikrai nederamas elgesys, m?

Ar mes visada privalome turėti įsitikinimus? Tvirta pagrindą po kojomis, subrandintą moralės kodeksą? „– Vyksta žiauriausi dalykai, – sako jis. – Smurtaujama prieš nekaltus vaikus. Naikinamos ištisos tausos. Ką ji mano apie tokius dalykus? Ar ji neturi įsitikinimų, kuriais galėtų vadovautis?“ Ar tai mūsų prievolė? „Įsitikinimai nėra vieninteliai mūsų turimi etiniai ramsčiai. Galima tap pat remptis ir širdimi.“

„Ir jei tai dar viena banalybė – elgtis kaip profesionalei, atlikti savo vaidmenį, – tai tegul bus banalybė. Kodėl jai turėtų būti leidžiama kratytis banalybių, jei visi kiti, regis, jomis džiaugiasi, jomis gyvena?“ Savasties paieškos. Iš tikrųjų – kas mes tokie esame? Akivaizdoje prieš mirtį, kas vis tik mes esame? „Bet kas ta aš, kas yra šitas mano aš, šitas jūs? Mes keičiamės kiekvieną dieną ir kartu išliekame tokie patys. Joks aš, joks jūs nėra fundamentalesnis už bet kurį kitą.“ Ir kiek mes išliekiame tokiais, kokiais buvome?

Vis tik nesuprantu, kaip jaučiuosi perskaitęs ELIZABETĄ KOSTELO. Rodos, patiko, bet, ar neturėčiau jausti stipresnio įspūdžio - likti be žodžių arba reikštis gausiau/garsiau. Labiau ekspresyviai save reiškiau diskutuodamas su popieriaus lapu, abejodamas savimi ir tuo, kuo tikiu, su kuo sutinku, klausdamas, tačiau ne visada atsakydamas. Tiek, kiek skyriau laiko ir tai, kur ir apie ką dabar esu, laikau sėkme. Perskaitytas unikalus kūrinys, ačiū.

„Kiekviena išsitraukta knyga – tai tarsi iškeltas ženklas. Netrukdykite, aš skaitau, parašyta ant to ženklo. Tai, ką aš skaitau, yra įdomiau už bet ką, ką tu galėtum man pasiūlyti.“
April 25,2025
... Show More
This is a re-read for me. My first time through (soon after publication) I remember being mystified. I struggled with Elizabeth Costello as a main character and Coetzee's "talky" approach to her life as a writer. This time through my reaction is much different. This is a novel of ideas; Coetzee states that from the first. And the ideas--the knottiness of them, the weight they cast upon EC in the waning years of her life--were of great interest to me. I, too, am aging, and questions regarding the value of art plague me daily. This may be a book for reader's readers (as Coetzee is, at times, a writer's writer). Smart. Worldly. Prickly. Interested in provoking thought rather than providing joy. But its examination of art and morality are worth every moment you will spend lingering over its pages.
April 25,2025
... Show More
Bayıldım!

Utanç'ı okuduğumda çok arada kaldığımı hissettiğim bir yazardı Coetze. Çok mu sevdim, hiç mi sevmedim bir türlü karar verememiştim. Bence poetik olan bir Türkçeleştirmeyle Elizabeth Costello isimli bir kitabı "Romancının Romanı" başlığıyla görünce bir kez daha şansımı denemek istedim ve sanırım Coetze'nin yazdığı her şeyi okuyacağım.

Yaşlılık dönemindeki bir yazarın, 260 kadar kısacık sayfada tüm karakterinin, hayatının farklı dönemlerinde nasıl biri olduğunun eksiksiz bir şekilde yazılmasından inanılmaz etkilendim. Genç ve yeni anne Costello'nun, kariyerini sürdürürken çağın ötesinde bir kadından; yaşlılığında artık görüşleriyle, duruşuyla, kararlarıyla nasıl zamandan yiten bir kadına dönüştüğünü görmek muhteşemdi.

Kötülüğün doğasına odaklandığı bölümde, kötülüğü anlatam kitaplar yazarken yazarların ruhunun kirlendiğiyle ilgili yazdıkları bana direkt Costello'nun, Coetze'nin alter egosu olduğunu düşündürdü. Sadece Utanç'ı okumuş olsam da, oradaki kötülüğü yazarken kendini nasıl hissetmiş olabileceğine dair çok güzel bölümler vardı.

Hele son bölüm olan inanç bölümü benim başucu okumalarımdan olacak kesinlikle. Hayvanlarla ilgili yazdığı kısımların bir kısmına ise katılmıyorum.

Çok özgün bir kitap kurgusuyla ve fikriyle. Bir yazar yaratmak, kurgulamak, ama o yazarın nerdeyse gerçek bir yazar olması, hatta en ünlü kitabının Marion Bloom'un yaşamını tahayyül ettiği kitabının olması gibi detaylarıyla benim all-time-favorite listeme çok hızlı bir şekilde girdi.

Ya gelin kaynana ilişkisi bile var. Akademi, aile ilişkileri, arkadaşlıklar, aşklar... Her şey bu kadar kısa bir kitaba nasıl sığmış inanmakta güçlük çekiyorum.

Yaza yaza bitiremem sevdiğim her şeyi sanırım.
April 25,2025
... Show More
I'm reeling from this one. Coetzee (should I be surprised, having read Waiting for the Barbarians and Disgrace and Boyhood and Youth?) is such a bold and fearless writer. Each chapter of Elizabeth Costello has as its heart a lecture or an extended intellectual argument between two or more characters, which creates a heavy feel of nonfiction in this fiction. It works for me. The debates are urgent, passionate, connected to ultimate meaning and morality. Elizabeth Costello is a writer in her sixties who has strong beliefs (about writing, about sexuality, about religion, about animal rights, about ... beliefs) but also great self-doubt. She is fiercely honest, intellectually rigorous, and tired. In that, to me, she stands as a universal: all of us, however passionate about our work or our commitments, age and tire and question our ultimate allegiances.
Leave a Review
You must be logged in to rate and post a review. Register an account to get started.