...
Show More
Iš vaikystės buvo labai įstrigusi pasaka "Laimingas princas" (berods, žiūrėjau animacinį filmą), sudaužiusi man širdį. Dabar skaitant originalo kalba praėjus ~20 metų įspūdis dar stipresnis, nes gali matyti daugiau niuansų, poteksčių, paradoksų, ir senoviška anglų kalba prideda žavesio. Labai norisi lyginti su Anderseno pasakomis, atrodo, kad Wilde'as daug iš jo perėmė, išmoko, tik Wilde'o pasaulio vizija niūresnė ir pasakos negailestingesnės nei Anderseno (jose dažniausiai išlieka viltis, nes Andersenas tikėjo Dievu). Wilde'o pasakose pasaulis neteisingas, gėris ir grožis pasitaiko, bet personažai už tai nėra apdovanojami (kaip būtų tradicinėse pasakose), dažnai net paniekinami, nepastebimi ir pan. Labai nustebino pasakų modernumas (pavyzdžiui, pasaka apie toksinius santykius "Atsidavęs draugas"). Tiesa, kartais pabosdavo skaityti ilgus prabangos aprašymus - jaučiau, kad jie man nedaro tokio įspūdžio, kokį neva turėtų daryti, ta prasme, kad turtai man apskritai nekelia susižavėjimo ar jaudulio, vaikystėj tie auksai ir perlai būtų labiau jaudinę. Kita vertus, kai bandai viską įsivaizduoti, pasidaro įdomiau, nes pradedi matyti tą grožį, žodžiu, prieš skaitant būtų pravartu pasidomėti, kaip atrodo oniksas, berilas, jaspis, safyras, opalas ir t.t. :D (plius skirtingos gėlių rūšys). Tai va, nors kai kurios pasakos silpnesnės, visuma labai stipri.