...
Show More
Galimai šios istorijos pavadinimas daug kam labiau girdėtas dėl jau klasika tapusio A. Resnais filmo, kuriam M. Duras ir rašė scenarijų. Visgi, nepaisant skaitytojo santykio su kinu, manau, kad ši įdomios struktūros - scenarijų ir jo konceptualius apmatus - apimanti knyga tiek gražiai papildo filmą, tiek veikia ir kaip atskiras literatūros kūrinys.
Pavadinimas iškart nurodo, kad kūrinio centre yra prieštara - dvi pagrindinės froidiškosios varos: aistra ir agresija, meilė ir mirtis. Tad "mirties mieste" Hirosimoje besimezgantis savotiškas ryšys tarp dviejų atsitiktinai susidūrusių netobulų žmonių iš dalies atrodo tiek natūralus kiek ir neįmanomas. Kaip neįmanomybė kalbėti apie tragedijas šalia neįmanomybės jas pamiršti. Nors galima manyti, kad tai pagrinde meilės istorija, bet man pačiai ji labiau suskambėjo kaip traumos istorija - tiek kolektyvinė miesto, tautos, žmonijos tragedija, tiek asmeninė tragedija. Vėlgi - dvi skirtingos plotmės, kurias dėti ant svarstyklių lėkštelių ir lyginti atrodo netgi nepadoru, dėl ko galbūt kyla ir prieštaringų jausmų, tarsi būtų tyčia kuriamas toks nepatogus kontrastas. Teigčiau, kad tai trauminis / terapinis pasakojimas ir dėl to, kaip jis konstruojamas - gėdinga paslaptis pirmąkart pamažu atskleidžiama ir integruojama, asmeninis naratyvas kantriai atlaikant įžodinamas ir taip tarsi išlaisvinamas iš skliaustų. Ir žinoma, atminties tema - kažkas pasmerkta užmarščiai, kažkas - užsilikimui atmintyje ir menas yra atsirinkti bei priimti kam kas lemta. Stipru, nors ir kiek melodramatiška. 4/5.
Pavadinimas iškart nurodo, kad kūrinio centre yra prieštara - dvi pagrindinės froidiškosios varos: aistra ir agresija, meilė ir mirtis. Tad "mirties mieste" Hirosimoje besimezgantis savotiškas ryšys tarp dviejų atsitiktinai susidūrusių netobulų žmonių iš dalies atrodo tiek natūralus kiek ir neįmanomas. Kaip neįmanomybė kalbėti apie tragedijas šalia neįmanomybės jas pamiršti. Nors galima manyti, kad tai pagrinde meilės istorija, bet man pačiai ji labiau suskambėjo kaip traumos istorija - tiek kolektyvinė miesto, tautos, žmonijos tragedija, tiek asmeninė tragedija. Vėlgi - dvi skirtingos plotmės, kurias dėti ant svarstyklių lėkštelių ir lyginti atrodo netgi nepadoru, dėl ko galbūt kyla ir prieštaringų jausmų, tarsi būtų tyčia kuriamas toks nepatogus kontrastas. Teigčiau, kad tai trauminis / terapinis pasakojimas ir dėl to, kaip jis konstruojamas - gėdinga paslaptis pirmąkart pamažu atskleidžiama ir integruojama, asmeninis naratyvas kantriai atlaikant įžodinamas ir taip tarsi išlaisvinamas iš skliaustų. Ir žinoma, atminties tema - kažkas pasmerkta užmarščiai, kažkas - užsilikimui atmintyje ir menas yra atsirinkti bei priimti kam kas lemta. Stipru, nors ir kiek melodramatiška. 4/5.