Islands in the Stream

I'm happy that the book was published, since there are many brilliant passages, but as a whole the book is confusing and disjointed. The arc of the novel is actually so unbelievable that I almost can't take it seriously. Tethering the novel to consistency is Thomas Hudson's emotional life and the bonds that he forms with other people. Although the book seems to be more explicitly about emotional repression than any of Hemingway's other books, at the same time it misses the mark when compared to Hemingway's brilliant character work in The Sun Also Rises and A Farewell to Arms. In that sense, the book is a lot more cathartic and less mysterious than the earlier works of Hemingway's oeuvre.

I wish I could have seen how Hemingway would have revised this himself, but I thought that his wife did a fantastic job too--even though this book is very rough, it's still worth the read. Clearly Hemingway was pretty close to ending it all at this point, especially when one of his character remarks that he's "seen [suicide] look very logical."

Picked this book up in a used bookstore in Portland a while back. It's my fourth Hemingway, and I didn't realize before that it was published posthumously.
It was a good story even if it was quite depressing for large parts of it. Some beautiful passages, descriptions, and metaphors throughout. The story meanders and feels a bit directionless at times, but it is told well and I often felt like there is a lot going on between the lines and a lot of subtext to pick up on. I think that in spite of the depressing parts, there was also a sense of redemption to a degree by the time I got to the end, even if only a glimmer.
There was a great deal more profanity, vulgar language, and "mature content" than I had expected to find in what I had thought of as an "old classic," though it wasn't terribly graphic, either. There are a handful of really strong scenes where the action kept me flipping pages, and in between are quieter stretches of thoughtful observations or seemingly quotidian conversation laden with significance.
It certainly had its moments, but it isn't one that I am going to go around recommending to people.

Mi è capitato di raccontare di aver imparato l’italiano con le canzoni di Francesco Guccini che – sia lode ai fratelli maggiori – risuonavano tra le mura di casa. Immagino che gran parte del “gusto per la parola” che mi è rimasto addosso provenga proprio da lì.
Naturalmente l’età era quella che era e inevitabilmente ho collezionato delle topiche imbarazzanti. Tipo quella volta che ho chiesto a Oscar dove si trovasse Hemingway: avevo canticchiato “i nostri miti morti ormai, la scoperta di Hemingway” (*) e mi ero immaginato un’isola o una cittadina scovata dai protagonisti della (splendida) canzone.

Con la pazienza del fratello maggiore mi diede da leggere “Il vecchio e il mare”, in una orrenda edizione cartonata che credo si sia sfasciata durante la lettura sulla spiaggia di Marina Julia. La salsedine nell’aria aiutò una immedesimazione anagraficamente improbabile, e anche se l’aver abbandonato il torneo di biliardino e la finale di nascondino non giovò alla mia popolarità tra i coetanei, ogni volta che spunta fuori il buon Ernest quel profumo di mare mi torna alle narici.

Sfidato dal giro letterario, stazione Bahamas, e appurato che gli scrittori locali si contano sulle dita di una mano e sono anche difficilmente reperibili, con emozione ho appreso che il primo romanzo postumo di Hemingway, “Isole nella corrente” (Islands in the Stream), è parzialmente ambientato intorno ad alcune delle 700 (settecento!) isolette che compongono lo stato caraibico.

Ero un po’ che non frequentavo Hemingway. Certo, non i trenta anni trascorsi da quel primo incontro gucciniano e poi letterario, ma un bel po’. E in questo romanzo pubblicato dopo la sua morte, ho trovato tracce di quell’autore gigantesco che mi ha, quasi sempre, inchiodato alle sue pagine.
Intendiamoci. Non sono uno studioso “verticale” di Hemingway, ma un’impressione da semplice lettore me la posso concedere: ho idea che se lo avesse completato in vita, un paio di centinaia di pagine forse non avrebbero visto la luce. Rispetto allo scrittore chirurgico che ricordo, con una abilità forse mai superata di scrivere e-sat-ta-men-te quello che serve e nulla più, qui qualcosa sembra stonare. Alcuni dialoghi eccessivamente protratti, qualche soliloquio un po’ forzato. Ma le tematiche dei romanzi precedenti ci sono tutte, il capitolo finale ha la forza di una carica di cavalleria, un paio di punti fanno letteralmente sussultare e ammaccano il cuore. E poi ci son cose così:

“Non sapeva cosa fosse a fargli provare quello che provava. Ma la felicità dell’estate cominciava a defluirgli dall’animo come quando sui bassifondi la marea inverte la direzione e il livello dell’acqua si abbassa nel canale che sbocca nell’oceano.”
Io, uno che sia riuscito a scrivere così tanto – qualitativamente parlando – utilizzando il giusto numero di parole, virgole, respiri, non l’ho ancora trovato.
Per cui sì, anche “Isole nella corrente” è un romanzo da leggere.

da http://www.masedomani.com/2015/06/27/...

Vyrauja nuomonė, kad E. Hemingvėjus nusižudė todėl, kad nebegalėjo rašyti (nebeturėjo siužetų, nes juos sėmėsi iš savo asmeninės patirties, o fizinė būklė nebeleido keliauti ir kvailioti), primenamas jo alkoholizmas, sunki psichinė būklė... Aš vis dėlto manau – ir ypač po to, kai perskaičiau po jo mirties išleistą romaną "Salos vandenyne" – kad pagrindinė savižudybės priežastis buvo ne idėjų, minčių ar siužetų stoka, o pajautimas, kad nieko kokybiško jau nesukurs. Todėl ir liko nebaigta mano paminėta knyga, nors ji iš esmės buvo parašyta (žmona Merė įžangoje teigia, kad su redaktoriumi nepridėjo nė vieno žodžio, tik kai ką sutrumpino). Būtent tai, kad rašytojas nebesugebėjo užbaigti kūrinio, ir lėmė jo apsisprendimą... Tai baisi situacija, nes kiekvienas rašytojas nori, kad jo kūrinys būtų išleistas toks, kokį jis parašė, tad kokioje būklėje reikia būti, kad šito savanoriškai atsisakytum?.. Romanui "Salos vandenyne" akivaizdžiai trūksta Hemingvėjaus glaustumo, žodžio disciplinos, bet knygoje daug puikių epizodų, minčių, pastebėjimų. Visa laimė, kad rašytojas nesunaikino rankraščio.
Romanas buvo išleistas po autoriaus mirties praėjus 9 metams (1970). Koks būtų buvęs romanas, jei jį būtų leidęs pats rašytojas, šiandien atsakyti labai sunku – kūrinys atrodo ir baigtas, ir ne. Jis rašytas labai ilgai, ko gero, ilgiausiai iš visų Hemingvėjaus knygų, nes rašytojo biografijose užuominų apie tai, kad jis ruošiasi rašyti kelių dalių romaną apie jūrą, galima rasti nuo 1934 metų, o jis pats laiške leidėjui apie tokius planus užsiminė 1948 metų pabaigoje – norįs parašyti taip gerai, kaip niekad savo gyvenime dar nėra rašęs. Nors romano nepavyko užbaigti, bet vieną geriausių savo kūrinių – apysaką “Senis ir jūra” (ko gero, turėjusią didžiausią reikšmę gaunant Nobelio premiją), laikė ketvirtąja nebaigtos knygos dalimi. Kitas biografas (A. E. Hochner), kuriuo irgi negalima netikėti, nes iki gyvenimo pabaigos buvo rašytojo draugas, tvirtina, kad 1951 metais, kai buvo sukurta apysaka “Senis ir jūra”, Hemingvėjus planavo jos neišleisti tol, kol nebus parašyta visa trilogija – apie jūrą, žemę ir orą; nes ji – tik dalis tos trilogijos. Tada rašytojas pasakęs garsiąją frazę: žmogų galima sunaikinti, bet ne nugalėti.

1954-ųjų pabaiga – rašytojo didžiulio meistriškumo pasaulinio pripažinimo metas – Hemingvėjus gauna Nobelio premiją, prestižiškiausią literatūros apdovanojimą. Vėl aibė rūpesčių – šventės su draugais ir artimaisiais, laureato kalbos parengimas (nors į Stokholmą nevyko), galybė interviu ir naujų pasiūlymų. Kaip dažnai būna, po didelių pergalių kūrėjus apima ištuštėjimo jausmas, nerimas, kad nieko geresnio nebesukurs. Neaplenkė tai ir Hemingvėjaus. “Salos vandenyne” niekaip nejudėjo į priekį... Pyktis, nusivylimas, baimė – viskas persimaišė. O dar korespondentų, fotografų apgultis... Kas galėtų išgelbėti? Paryžius, kur jis buvo neturtingas, bet labai laimingas, Ispanijos koridos – kur rasta tiek naujų draugų, patirta tiek malonių akimirkų? Vyksta į Europą, o “Salos vandenyne” guli pamirštos... Biografijose vos viena kita užuomina, kad 1955 metais buvo parašyti keli skyriai, o 1956 - 1957 metais jau net jokių užsiminimų. 1958 metai buvo skirti prisiminimams apie Paryžių, kur gyveno su pirmąja žmona Hedli (knyga irgi nebuvo baigta), o 1959-ieji – kelionei į Ispaniją ir knygai “Pavojinga vasara” (apie koridas ir matadorus).
Trilogiją “Salos vandenyne” (labiau tiktų versti “Salos tėkmėje” (“Islands in the stream”), nes jos esmė – žmonių likimai laiko tėkmėje) rašytojas ilgai nešiojo savyje, rašė protarpiais, nutoldamas ir vis grįždamas, nes niekaip nesiklijavo jos visuma – o juk užsibrėžė, kad bus geriausia iš visų! – kol galų gale pajuto (įsivaizduoju, koks apėmė siaubas...), kad nesiseka sudėlioti taip, kad būtų jo kūrybos viršūnė...
Vis dėlto – ir labai gerai! – trijų dalių knygą “Salos vandenyne” turime. Visai neblogą: romantinė dalis; bohemiškoji dalis; vyriškoji dalis. Dailininkas Tomas Hadsonas, pagrindinis romano herojus, labai spalvinga asmenybė, rašytojo sukurta nepaprastai įtikinamai – ar ne todėl, kad jame daug Hemingvėjaus? Kvailiojantis ir mylintis, drąsus ir ištikimas draugas, kenčiantis ir lengvabūdis – ar ne toks buvo pats Hemingvėjus? – dalyvavimas trijuose karuose (I pasaulinis, Ispanijos pilietinis, II pasaulinis), begalinė meilė vaikams ir nuojauta, kad su jais atsitiks kažkas baisaus, daugybė moterų ir nostalgiški prisiminimai apie pirmąją žmoną Hedli, pagarba jo dviejų vaikų motinai Polinai (mirusiai 1951 m.) – jei toks nebūtų buvęs pats rašytojas, argi taip jaudintų skaitytojus Tomo Hadsono prisiminimai apie prarastas moteris, skausmas netekus vaikų? Man “Salos vandenyne” jausmų romanas netgi tada, kai rašoma apie kates ir šunis... Beje, labai gražiai ir tikroviškai.
Kiekviena romano dalis – kaip atskira knyga. Pirmoji – Hadsono atostogos su trimis sūnumis (taip ne kartą atostogavo rašytojas, suderinęs su abiem buvusiomis žmonomis). Nerūpestingos, džiugios, meilės ir rūpesčio vaikais kupinos penkios savaitės saloje, iškylos kateriu į jūrą, didžiulių žuvų žvejyba ir... tragiška baigtis – autokatastrofoje žūsta du sūnūs. Antroje dalyje – karo pradžia, sužinom, kad Europoje dingo be žinios vyresnėlis sūnus lakūnas, aprašomas Hadsono gyvenimas Kuboje su katėmis ir šunimis, daug alkoholio, prisiminimai apie princesės meilę (labai talentingai ir įtikinimai parašyti – ko gero, kažkas panašaus būta Hemingvėjaus gyvenime). Hadsonas po visų nelaimių – ne žlugęs žmogus, net girtas jis simpatiškas, pagarbiai bendrauja su kur kas žemesnio lygio žmonėmis (neaišku kuo užsiimantys draugeliai, šliundros, tarnas), bet ypač visas jo žmoniškumas – jo tikrasis aš – išryškėja susitikus su pirmąja žmona. Čia ji ištaria nuostabiąją frazę: “Mudu visą laiką mylėjom vienas kitą, tik kartais darydavom klaidų”. Hadsonas atsako: “Didžiausias darydavau aš”. Ši scena – be abejo, Hemingvėjaus duoklė pirmąjai žmonai Hedli, kurią jis visad prisiminė tik gerai. Trumpas dviejų tebemylinčių vienas kitą žmonių susitikimas, nuostabiai autoriaus perteikta graudi atmosfera, sielų ryšys. Trečioji dalis – Hadsono ir jo bendražygių ekspedicija kateriu – hitlerininkų povandeninio laivo paieška. Laivo neranda, jis, ko gero, nuskendęs, bet išsigelbėję jūreiviai siautėja salose. Reikia juos rasti ir sunaikinti. Ilga paieška baigiasi kautynėmis ir Hadsonas sunkiai sužeidžiamas. Ar draugai spės jį pargabenti namo – lieka neaišku...
Taip, kadangi tai nebaigtas kūrinys (tiksliau – siužeto prasme beveik baigtas, bet galutinai nesuredaguotas), nes autorius nespėjo sutrumpinti (visad tai darydavo labai kruopščiai ir atsakingai), todėl akivaizdus (ypač dialogų) ištęstumas, stiliaus šiurkštumai, veikėjų reakcijų dialoguose stoka. Kiek mažiau pastebimas labai svarbus Hemingvėjaus kūrybos “aisbergo“ metodas: daugiau paslėpto negu matomo, daugiau poteksčių negu tiesmukų minčių. Bet tuos nedidelius trūkumus atperka Hemingvėjaus talento jėga, jo minčių krūvis, tikri herojų jausmai: meilė, skausmas, nerimas, džiaugsmas, “pergalės pralaimėjime” galimybė. Tie skaitytojai, kuriems artima Hemingvėjaus kūryba, tikrai nenusivils skaitydami ir šią, taip sunkiai gimusią, knygą.

"Grief doesn't split." (264)

Islands in the Stream is divided into three parts—Bimini, Cuba, and At Sea—which may as well have been separate stories or novellas, except that they're connected through the main character, Thomas Hudson.

The book is sad, sometimes very sad, though there is the occasional humor (usually dark, at times bitter). I found it disconcerting to read the passages on suicide, knowing that this was the last book that Hemingway wrote before he took his own life.

It's not one of his great works, but there are some beautiful passages here and there, as well as several memorable scenes.

I actually enjoyed this Hemingway story. Maybe it was because it was edited by someone either than the author. I have found that I like the posthumous Hemingway writings better than what he put out when he was alive.

I felt like I was in the Caribbean while reading this story. And in doing so I was able to relive my trip that I had to the Caribbean over twenty years ago.

One caveat though, if you like Calypos music, parts of this book will get the songs stuck in your head. At one point I was singing bits of the songs at work and I was getting odd looks.

So give this one a go and enjoy the picturesque writing.

3part novel, but the first 2 parts could work perfectly on their own, I think. The common figure in the 3 stories, Thomas Hudson is kind of Ernest Hemingway´s alter ego, with the first part taking place on an island in the Gulf Stream in the 1930´s concentrating on his family life and his artistic talent. This story ends with a major personal impact on the main character and this "family life" of his. In the 2nd part, now taking place on Cuba during WWII, we read about the reaction of Thomas Hudson on another major personal loss, and how he tries to get on with life with the help of alcohol, "friends" and work. The 3rd part is almost immediately following the 2nd one in time, with work = "science" (or war at sea) providing the means to escape from his own emotional turmoil... until it all catches up with him!
I didn´t enjoy reading the 2nd part that much, but the last part makes up for it!

Oh how I wish Hemingway had lived to revise and compile this book. Published posthumously and with only minor attention given to copy editing by Papa's publisher and last wife, the book limns its main character in three parts: as an artist living in the Gulf before WWII, as a grief-stricken u-boat hunter in Cuba following the loss of his sons, and in a final hunt for German fugitives. The unifying theme is in line with the Hemingway code: man is powerless before the abyss, but can behave with grace and courage anyway. When I began reading, I was surprised how delighted I was by his prose, but I'd admittedly probably be happy reading one of the man's grocery lists. Chapter X, after a significant passage on suicide, ends, "'Fuck Oblivion,' said Roger." Chapter XI begins, "Lunch was excellent. The steak was browned outside and striped by the grill. A knife slipped through the outer part and inside the meat was tender and juicy. They all dipped up juice from their plates and put it on the mashed potatoes and the juice made a lake in their creamy whiteness." Now how can you not love that? The first part of the book is the best for classic Hemingway people-, men-, land-, sea- and food-writing, complete with a fishing struggle that surely inspired The Old Man and the Sea. Part two will test readers who don't love reading about cats and drinking. Part three is all action unless your literature professors have hammered the Hemingway-Code Hero into your head so indelibly that you can only see it as man struggling to perform duty and maintain "ideals" in the face of great personal loss, the chaos of world at war, and imminent death. If you are already on the Hemingway train, read it. If you're a reader who still needs some convincing, the three parts can seem indulgent and disconnected, so stick to his best short stories until he's convinced you.