He who has a 'Why' to live for can bear almost any 'how'.

I will have to read this book again in 5 years. It makes a difference to how you look at yourself and how you think you're living your life and what you're living for.

Žinant, kaip ši knyga vertinama GR'e, su šia savo nuomone jaučiuosi taip, lyg įeičiau į bažnyčią per mišias ir pradėčiau rėkti, jog Dievo nėra.

Stipriai sunervinusi mane knyga. Toks pavojingas miksas, kuomet abejotinos idejos ir mintys suplakamos su įdomiomis ir patraukliomis, ir sunku darosi jas atskirti.

Pirma dalis. Autobiografinė. Prisiminimai iš konslagerio. Autorius (psichologas, mąstytojas) dalijasi savo pastebėjimais ir mintimis apie (ne)išgyvenimą mirties stovykloje. 

Kas galetų būti autentiškiau? Tačiau palyginti greitai praradau pasitikėjima autoriumi. O kai jis pradėjo pasakoti, kaip savo pamąstymais gelbėjo kalinius – stipriai suklusau. 

Beje, straipsnio, kurį prisegu apačioje (nors jis jau yra tarp komentarų), buvau neskaičiusi ir nežinojau, kad Auschwitz'e jis praleido tik kelias dienas, po kurių buvo išsiūstas į darbo stovyklą ir po 5 mėn. išlaisvintas. 

Prisipažinsiu, toliau skaičiau su tam tikra abejone. Ir kuo toliau, tuo darėsi blogiau. O kai prasidejo išvedžiojimai apie kančios įprasminimą, man užvirė kraujas. Jei tai butų buvęs eilinis romanas, koks nors Cikos kelias, ar kažkas panašaus, nebučiau kreipusi dėmesio. Greičiausiai, nebūčiau ir ėmusi į rankas jo. Tačiau ši knyga pateikiama, kaip išgyvenimo studija, kaip rimtas mąstytojo darbas ape prasmės pergalę prieš beprasmybę.

Šioje vietoje pirmą kartą pagalvojau apie Varlam'ą Šalamov'ą, praleidusį tarybiniuose lageriuose 30 metų. 30 metų! Prisiminiau jo skaudžius tekstus, jo užsiminimus apie pagalbą artimui ir nepamenu, kad bučiau juo suabejojusi, ar jo pagalba kitam man būtų pasirodžiusi pagirūniška, sureikšminta. Ir nebepaleido Šalamovas manęs iki pat šios knygos pabaigos. O jau pabaigus, pagalvojau, kad turbūt jis būtų pasiuntęs šios knygos autorių ant trijų raidžių už tą kančios įprasminimą, o gal ir dar toliau… 

Dar prisiminiau Simone Weil (filosofę - mistikę) - jos tokią keistą meilę kančiai ir pasaulio pažinimo per kentejimą teoriją. Skaitant tuos Weil tekstus, nesutikau su ja stipriai, bet patikėjau ja ir net žavėjausi autore. 

To tikrai negaliu pasakyti apie Frankl'į. Jo knygoje paminimas Šventasis Maximilian'as Kolbe, katalikų kunigas, kuris 1941-iais savanoriškai pasiaukojo vietoj nepažįstamojo Auschwitz'e. Bet paminimas jis čia ne šiaip, kaip moralinis pavyzdys, o pritempiant jo poelgį prie savo gyvenimo ir mirties į(si)prasminimo teorijos. Kažkada seniai žurnale “Katalikų pasaulis” perskaičiau straipsnį apie šį Šventąjį ir nuo tada man šio Žmogaus poelgis yra kaip vienas iš įspūdingiausių moralinių, vidinio apsisprendimo ir žmogiškumo simbolių. Aš supratau, o ir tikiu, kad Maximilian’as Kolbe žengė šį žingsnį, nes negalėjo jo nežengti, nes nebebūtų galėjęs gyventi nežengęs jo, ir jau tikrai ne iš noro įprasminti savo, kaip didvyrio, mirtį.

Žodžiu, visa ta pirma dalis man, jau pabaigus knygą, pasirodė akivaizdus pritempimas prie jo logoterapijos teorijos.

Antra dalis. Logoterapija - Frankl’io sukurta filosofijos, psichologijos ir psichoterapijos sistema. Anot autoriaus, “dorovės krizė yra daugelio žmonių gyvenimo beprasmybės suvokimas, kai žmogus negali pasirinkti ir neranda gyvenime nieko teigiamo” …

Visiskai svetima man teorija. Prasmės ieškojimas, mano galva, yra stipri saviapgaulė. Savęs, savo veiksmų, poelgių sureikšminimas ir įprasminimas man yra nesuprantamas ir nepriimtinas. Greičiausiai del to, manau, jog ši knyga yra viena iš visų blogiausių mano skaitytų knygų.

Jokiu būdu nenoriu sumenkinti autoriaus kančių ir išgyvenimų. Būti žydu, ir išlikti gyvam nacių valdomame laikotarpyje, toli gražu nebuvo lengva. Ir be abejo, tikiu, kad išgyventi galima remiantis Frankl’io teorija. Taciau taip pat tikiu, kad išgyvenama ir dėl milijono kitų priežaščių. 

Dar viena smulki detalė. As esu didelė self-help (savipagalbos) knygų ir iš esmės viso šio judejimo nemylėtoja, o Frankl’is, kaip pasirodo, buvo šio judejimo pradininkas. Ir šioje knygoje jau jautėsi self-help'o užuomazgos. Tai, manau, čia buvo dar viena priežastis, kodėl man ši knyga taip nepatiko.

http://www.satenai.lt/2018/10/01/po-t...

This book stands out as one of the most helpful tools I've found in my life-long search for the way to live and be useful to others despite depression. As opposed to Freud, who believed that the primary drive in man, the most urgent motivation, was pleasure, Frankl believes that it is meaning. Now meaning for Frankl is not something abstract and airy and noble but rather something very concrete and specific to your life - what is the task that life asks of you that only you can do? Look at the circumstances of your life, look at your talents and the people that surround you. Where is the need that is calling for you to respond? For Frankl, the hope that kept him trudging on day by day in the concentration camps was the need to re-write the manuscript (taken away when first imprisoned) where he could present to the world his theory of Logotherapy. Why I found this book so helpful in my struggles with depression is because one of the rock-bottom places where depression can take you is despair. Despair is the absence of hope. The search for meaning, for a response to something life is asking of you, is the place where hope is born. Frankl states that hope, like genuine laughter or like faith or love is not something that we can will into being. We cannot make hope appear willy nilly in our lives because hope is more than a nice thought, it is, like true love something that involves your whole being. I find this to be true but there are things that we can do to prepare the way for hope's arrival and hope will come, it will always come. We can search for meaning because searching and looking and asking and expecting are acts and attitudes that we can will. Meaning, according to Frankl is found in three different forms. Meaning is found in creating or doing. Meaning is found in experiencing something greater than ourselves and in encountering another being through love. And finally, meaning can be found in the attitude we take toward unavoidable suffering. The important thing here is that in all of these instances the value of the thing that gives meaning is subjective. There is no scale out there that says that writing a novel gives more meaning than helping your spouse with the dishes. When it comes to meaning, the small, the hidden, the unsaid is as important as the great acts of genius and you alone are the judge. Orienting yourself to responding in some way to what life is asking of you may not be the sole cure to depression but it is for me a necessary part of any healing process, of learning to live and be useful, despite the illness.