¡Magnífico!

Добра романтична история, по времето на соца вървеше и сериал по книгата, с Ричърд Чембърлейн в ролята на отец Ралф - голямо избухване си беше.

Романтиката на далечна Австралия си е чиста екзотика и до днес - колцина са успели да додрапат до там?

I had been reading this book for quite a while during my breaks at work when I finally finished it. I must say that I felt like something was missing in my life when the journey did come to a close.

The Thorn Birds is written by Colleen McCullough and encompasses three generations of the Cleary family. The story is predominantly placed in Australia during the depression. Speaking of depressing, this book is seriously depressing and kind of a downer for about the first half and almost 3/4 of the story. Not to say that it isn't a good read, but it left me wondering if anyone in the family was ever going to catch a break. The historical fiction was brilliant, and the characters were really brought to life.

I really connected with Meggie as a little girl and as she got older. She spent her life striving for happiness in her own surrounding, and life really knocked her down, but she never gave up hope and never let go of the love she felt in her heart.

There is so much heartbreak from every realm that a heart can be touched within this story. I found myself crying at work on several occasions. I just wanted so much for so many of the characters to find happiness. Yet, they were not fully miserable. They accepted their lives as they were and went on with life. None of these characters looked at life with defeat and gave up. They were all hard-working and persevered.

As a reader, you follow Meggie from the time that she is a little girl. You get to see her grow up and then have her own family and watch her grow old. The main love of the story is between Meggie Cleary and a forbidden man to her Ralph de Bricassart. Ralph is a priest in the Catholic church and therefore has sworn off women in his love of God and the church.

Justine is Meggie's daughter, and I was not a big fan of her until the last part of the book, and then I must say that I absolutely loved her. Her spunk and zest for life compared to the rest of the Cleary clan was a nice relief and a splash of color in their gray world.

The closing of the book spoke volumes. There were so many (dare I say) epic lessons within this classic story. This book was not written lightly and was not meant to merely entertain. It was meant to SPEAK to the reader. That it did for me. I still feel like something it was missing after saying goodbye to these characters. I give it a 5 out of 5 stars and highly recommend this historical fiction book.

Check out my blog to see Reviews of Books and Movies as well as Recipes and DIY projects

I have been consumed by this: heart and soul. The thorn bird sings only once in its life before impaling itself. But the song is so sweet that even God smiles for its song comes at a great sacrifice: life.
I’m in utter awe.
The Australian outback is a harsh land. Built for the strongest of humans to survive. The Clearys are a large family who’ve migrated from NZ to Australia to manage Paddy’s sister’s sheep station.
In the isolation of the outback, there are few relationships that develop but a young priest takes them under his wing and favours young Meggie as she is but the only daughter of a family of boys.

This is a love story. One in which a man struggles with his identity as a priest vs his weakness as a man; and the blossoming love for a girl who becomes a woman. The realization and the strength Meggie had, to know the one true love she has, belongs to the church.
The sacrifices that are made; the trade offs never equal.
A holy saga of life.
A favourite of my mom’s which is now a favourite of mine.
5⭐️

Spellbinding!

Oh boy! I have been so excited to read this novel for several years now. I have deliberately put it on my reading challenges in order to make it happen and it has suffered by getting pushed down the list in favor of other books. But now, I have tackled this well-known novel and I hope that my friends who loved it won’t be disappointed too much by my reluctance to fall for this family saga.

This book is a product of its time, written in the late 1970s and then brought to the tv screen in the early 1980s in a mini-series that I think everyone but me has probably seen. I was too young to be allowed to watch it, but I do remember the hype of all the parents in town. Honestly, I knew nothing about the plot except that it was set in Australia and that it was a huge family saga that spanned generations. I also had a preconceived idea that it was more historical fiction than it was romance but now I understand the hype of all the moms especially back in the 80s when “Dallas” and “Dynasty” were all the rage. The writing was very much fitting for the time period and of course, the romance plot line served the tv series well. However, that was what really turned me off. Sorry friends, I just couldn’t get past the young girl and a grown priest. By halfway, I was skimming and that’s always a kiss of death for a book.

I’ll not go on telling you about all the things I disliked because in the end, it’s just not a book for me. I love a Jane Austen love story, but The Thorn Birds hype just didn’t do it for me. I wanted it to, but no.

Prireikė laiko, kad galėčiau surašyti mintis apie knygą ERŠKĖČIŲ PAUKŠČIAI. Jeigu reikėtų būti konkretesniam ir nusakyti vienu ar keliais žodžiais savo įspūdžius, sakyčiau – fenomenali.

Būdamas kiek jaunesnis, gal –niolikos metų, gavau rekomendaciją iš mamos. Mes labai retai kada kalbamės apie knygas, ji labiau panirusi į klasikinę rusų literatūrą. Kažkada mėginau jai duoti šį bei tą modernaus (iš savos operos), nepaėjo korta. Aš, deja, rusų klasikos literatūroje dar esu žalias, kaip pavasarį lapai ant medžių. Taigi, rekomedavo. Rekomendavo COLLEEN McCULLOUGH kūrinį ERŠKĖČIŲ PAUKŠČIAI. Kas tie erškėčiai, kokie tai paukščiai? Net neprisimenu, ar tuomet išgirdau iš jos apie ką yra knyga, tačiau prisimenu tik tokį dalyką – jos akis, emociją ir galią. Tuomet atrodė, kad tai tik rekomendacija, knyga, pasakojimas, tačiau pačiam perskaičius supratau, kokia artima šiam pasakojimui yra mama (o gal pasakojimas artimas mamai?).

Dabar, kai žiūriu į mintis ir kitas įvairias pasižymėtas detales, kuriomis noriu pasidalinti, suprantu, kad visko neapimsiu. O pavykus tai padaryti, sugadinsiu skaitymo malonumą neskaičiusiems. Tad dabar turiu perspėti, kad toliau, jeigu kūrinio ERŠKĖČIŲ PAUKŠČIAI neskaitėte, žengti nederėtų. Neskaitykite.

Nėra tinkamesnio laiko, kaip šis tokiai knygai perskaityti. Kai, rodos, veiksmas prasideda Naujojoje Zelandijoje, kai kiekviena pasakojimo detalė yra lengvai atpažįstama („Kaip ir visi namai Naujojoje Zelandijoje, jis buvo medinis, aplipdytas priestatais, bet tik vieno aukšto, kad nors kas liktų, jei būtų žemės drebėjimas. <...> Net viduržiemį, kai pavėsy per visą dieną išsilaiko nenutirpęs šerkšnas, žolė neparuduoja, o per ilgą švelnią vasarą ji pasidaro žalesnė. <...> Naujojoje Zelandijoje Dievo rykštė nepliekia iš dangaus, o grasina iš žemės gelmių.“).

Vėliau, įsibėgėjus, persikeliama į Australiją, tokią netolimą, bet kitokią aplinką, ir gyvenimas pasikeičia. Tai vieno gražaus šeimos medžio pasakojimas su neužmirštamomis atšakomis kiekvienam individui. Kartu tai meilės istorija. Uždraustos meilės pasakojimas, kuris vieniems žaidimas, kitiems pavydas, tretiems draudimas, gyvenimas, išdavystė, kančia, tremtis, užmarštis, mirtis. Visą tai jaučiau ir pats, buvau apsėstas gerų ir nedorų emocijų, dulkių gerklėje, nežmoniško karščio, didžios gamtos, menkos žmonijos.

Istorinis motyvas. Emigracija. Laikams būdingas suvokimas. Garbingumo matavimo matas („Kaip tėtė sako: kieno rankos pūslėtos, žinok, jis garbingas žmogus.“). Žmona ir svetimo vyro vaikas („Bet sunkiausia Frenkui buvo pažiūrėti į akis vaikams – ryškiaspalvis paukštis, negavęs pakilti į dangų, buvo gėdingai pargrąžintas namo, jo sparnai pakirpti, giesmė nutildyta.“). Garbės reikalas. Neapykanta. Savotiška meilė („Droviai ištiesusi ranką, Fija švelniai nubraukė jam nuo akių tiesius juodus plaukus; tik tokią glamonę sau leido.“). Dukrų ir sūnų vaidmuo („– Fija, o kaip jūsų duktė? Ar tik neužmiršote, kad turit dukterį? <...> – Argi šito neužmiršta visos moterys? Kas ta duktė? Tik skausmo priminimas, jaunesnė tavo pačios atmaina, kuri turės pakelti visa, ką tu jau pakėlei, verks tomis pačiomis ašaromis. <...> Aš stengiuosi užmiršti, kad turiu dukterį, o jei kada galvoju apie ją, galvoju kaip apie sūnų. Motinos neužmiršta tik sūnų.“). Moterų vaidmuo („Megė jai ne paslaptis, ji bus moteris. Fija žinojo, kas jos laukia, ir nei pavydėjo jai, nei jos gailėjo. Sūnūs kas kita; kiekvienas iš jų – stebuklas, atsiradęs iš jos, moters kūno. Sunku, kai nėra kas padeda namuose, bet sūnus verta auginti.“). Vyrija („Visos moterys Australijoje, išskyrus tik pačias mokyčiausias ir apsukriausias, laikė save, kaip ir buvo auklėjamos, savotišku vyro kilnojamuoju turtu <...>.“). Tikėjimas („– Deja, taip. Dievui viską aukoja./ – Tai Dievas dar didesnis pedas ir už Širduką Vilį./ – Galimas daiktas, – atsakė Džastina. – Šiaip ar taip, moterį jis nelabai myli. Mes – antra rūšis, paskutinės eilės viršutiniam balkone. Ložės ir pirmos parterio eilės – tik vyrams.“).

„Kokias jėgas jis rikiuoja, žvelgdamas į tolumą? Kokiomis sudėtingomis svarstyklėmis sveria savo sieloje meilę, geismą, pareigą, naudą, valią, ilgesį, ir kas iš jų nusvers?“

Uždrausta meilė. Jaunos mergaitės Megės ir vyresnio amžiaus kunigo Ralfo meilė. Pasižymėjau sau, kad šiuo kūriniu „užsiauginti sau žmoną“ įgauna prasmę. Vieną akimirką pasidaviau vieno veikėjo – Luko – išsakytoms mintims, kad „iš tikrųjų mylėti gali tik moterys ir tie vyrai, kurie turi kiek moteriškumo“. Stabtelėjau. Ar? O meilės įvairiuose pavidaluose buvo visur, mano mintys kilnojosi nuo vieno veikėjo prie kito, stiprių asmenybių, gyvenimiškų tiesų ir noro/nenoro lyginti kaip „anksčiau“ ir kaip „dabar“.

„Jūs, moterys, taip manot ir saugot savo paslaptis keršydamos už paniekinimą, už tai, kad Dievas nesukūrė jūsų pagal savo paveikslą.“

Neatrandu savyje tiek meilės Dievui, kiek tenka susidurti šiame pasakojime. Šventumas man yra šeimoje, todėl ją suprantu kaip svarbiausią savo gyvenimo detalę. Tai, kaip Ralfas save „aukoja“. Tai, kaip jis save dalina. Tai, kaip jai draudžiama. Tai, kokiomis priemonėmis ir sąlygomis („– Nerašyk. Jei kada būsi Australijoj, bus visai natūralu ir normalu, kad aplankysi Drohedą, bet perspėju tave, Ralfai, prieš tai gerai pagalvok. Tėra dvi vietos pasaulyje, kur tu visų pirmiausia mano, o paskui Dievo – čia, Metloke, ir Drohedoje.“). Tai, kaip gimsta silpnybė, o tuomet gimsta meilės vaisius. Tai, kaip ironiška, kad vaisius netoli nurieda nuo medžio („– Aš visą laiką to norėjau, – ištarė Denas beviltiškai, žvelgdamas į jos akis, kupinas mirtinos kančios. – O mama, kaip tu negali suprasti? Aš niekada niekada nieko kita nenorėjau, tik būti kunigas! Aš negaliu būti niekas kitas, tiktai kunigas!“).

Aš svarstau, kodėl ši knyga galėjo taip patikti mano mamai? Be jokios abejonės pirmoje eilėje – uždraustos meilės istorija. Toliau sektų nenusakoma meilė vaikams, o konkrečiau – berniukui. Sakoma, kad motinos neturi savo mėgstamiausio vaiko, bet iš savo požiūrio taško, galiu ginčytis. Manau, augant kartu po vienu stogu, daugiau meilės ir rūpestingumo gavau aš. Jaučiau, kad buvau mėgstamiausias vaikas, o sesuo pradžioje buvo tiesiog mergaitė, o po to tik dukra. Mama to niekada nesakė ir, manau, neparodė, tačiau jausti jaučiau (įdomu, kaip sesei?). Labai tikiuosi, kad mūsų mama dukros atžvilgiu buvo labiau panaši į Megę, ne į Fiją. Meilė dukrai pražydo, nors, galbūt, ir kiek pavėluotai. Ir dar viena idėja, kuri galėjo mano mamai patikti – brolio ir sesers neatskiriamumas („– Tikrai man tavęs reikia, Džase. Kas gi tries man į ausis, kaip senais laikais?“). Žinau, mama iki šiolei puoselėja viltį, kad mes su sese būsime kaip vienas kumštis – neatskiriami, neatplėšiami, vienas už kitą, kitas už vieną. Bene per kiekvieną gimtadienį galėtų sugalvoti tokį norą.

„Paukštis erškėčio perverta krūtine paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.“

Perskaityti kūrinį prasminga, kiekvienas puslapis atgabens milijoną jausmų, kančios, meilės, troškimo, neapykantos, nevilties, tikėjimo, draugiškumo, melo, širdgėlos. Vienomis akimirkomis norėsis džiaugtis, kitomis – plėšyti puslapius, trečiu atveju norėsis leisti į taiką ir ramybę su pačiu savimi ir savo širdimi. Atleisti aplinkai, pamilti ir mylėti dar labiau, dėkoti, neužmiršti, būti šalia ir visada sakyti tai, kas spaudžia širdį. Apvers aukštyn kojom, sudrebins kūną, susprogdins jausmus, privers iš naujo perkratyti vertybes, suteiks progą atsigręžti. Tai visą ką keičianti knyga, sielos veidrodis.

Dabar, kai pasidalinau mintimis su pačiu savimi, laukia pats sudėtingiausias knygos aptarimas – su sava mama.

There is a legend about a bird which sings just once in its life, more sweetly than any other creature on the face of the earth. From the moment it leaves the nest it searches for a thorn tree, and does not rest until it has found one. Then, singing among the savage branches, it impales itself upon the longest, sharpest spine. And, dying, it rises above its own agony to out-carol the lark and the nightingale. One superlative song, existence the price. But the whole world stills to listen, and God in His heaven smiles. For the best is only bought at the cost of great pain . . . Or so says the legend.

And there sets the setting for The Thorn Birds by Colleen McCullough; a quest in search of true love but faced with a powerful, forbidden passion that only grows stronger and more painful as time goes by .

The Thorn Birds, a true literary classic in its own right, was absolutely absorbing and compelling as you journey through three generations (1915 - 1969) of the Cleary family from the hills of New Zealand and the dusty lands of the Australian Outback to the grand cathedrals of the Vatican in Rome.

The emotionally gripping and compelling writing is one of the purest examples of purple prose executed to perfection in my honorable opinion. It had me spellbound for a good 5 days as I read through it only to face a heart-rending climactic finale. I definitely recommend this to anyone who wants to get lost in a novel filled with captivating characters who face five decades of family tragedies, harsh realities, forbidden love, and ultimate self-discovery.

One thing I must note is that I am glad I waited to read this book when I did because I feel it takes an open mind and relaxed moral compass to appreciate the sincere, tasteful, and beautiful love story infused in this novel. Had I read this in my teens or even twenties, I think I would have gasped an outrage of blasphemy and sacrilege, but at this point in my life I can set the actions apart from the roles of the characters and see them as mere humans with understandable needs for love and affection despite their position in life. Ralph and Meggie's account is a timeless story because it deals with forbidden love and wanting what we cannot have, which can easily resonate to many readers, plain and simple.

It was heartbreaking to see history repeat itself where the Cleary women put their lives on hold, yearning for a man they cannot have and neglecting their children along the way, while at the same time you witness the men of the family allowing their lives to drift by without a true quest to find something more meaningful for their lives besides just working the land.

Overall, I was immediately drawn into the Outback and the lives of the Clearys and towards the end of my journey, I found myself resisting the closure of this book. The Thorn Birds has definitely found a spot on my favorites list, as I loved the story, the turbulent cast of characters and beautifully descriptive scenes in this book. Great read!

ONE OF THOSE BOOKS THAT IS GUARANTEED TO STAY WITH YOU