...
Show More
Prisipažinsiu – pasižymėjau šią knygą pamačius neatsimenu kieno parinktas citatas, kad jis ten apie japoniško tualeto malonumus rašo. Nes gi kas gali būti smagesnio už kitos pasaulio dalies tuštinimąsi. Ironizuoju, aišku. Dabarties pasaulio (įtariu mažos Vakarų pasaulio dalies) tuštinimosi erdvė glaudžiai susijusi su ryškia baltuma, gaiviais kvapais ir be abejo – išmaniosiomis technologijomis. Sakoma, kad būtent ten rašoma didžioji dalis komentarų. Ten skaitomi detektyvai, kaupiama informacija apie socialiniuose tinkluose vykstantį gyvenimą ir tik asketiškiausi apsiriboja žaidimais telefone darydami tai. Sako nemažai mokslinių darbų parašyta apie tai, kad mums nejauku ir netgi baisu tuštintis, vienus kamuoja klaustrofobija, kiti, jeigu tai reikia daryti darbovietės išvietėje, negali susikaupti, iš to seka užkietėjimo problemos, kurios, beje, būdingos dar ir kelionėje, ar vaikams – stovyklose. Rodos toks menkas dalykėlis, o anas galas – stop, ir uždaro kelius. Apie ką aš čia? Ogi apie Tanizakio romantiškus svarstymus kaip gera to nueiti į sodo galą ir tamsumoje ir ramumoje, klausantis cikadų, daryti tai. Ir jau gink Dieve ne į baltą keramiką, o į juodą, laiko nugludintą medį. Skaičiau tą vieną ir svarsčiau kur būtų atitinkamai nostalgiška lietuvio šikykla? Negi tas banalus medinis namelis sodybos gale, už jazminų, klausantis romantiškai ties ta kūno vieta zyziančių musių ir uodų, kurių pavyktų išvengti naktį, tai darant su aštraus skersvėjo akompanimentu? Skaičiau ir jaučiausi nuskriausta – kaži ar pavyks kada nors nuvykti į tą svajonių Japoniją, o jeigu ir pavyks – vargu ar teks patirti tą japoniško tuštinimosi malonumą. Tanizakis jau tada, 1934-ais gailestavo, kad nyksta tas japoniškas estetizmas, tamsos malonumas, ir tokias išvietes dar galima rasti senovinėse šventyklose. Betgi neskrisiu į Kiotą vien tam, kad nusituštinti senoje šventykloje? Banalu, vienok gi.... (ir vėl ironizuoju).
Keisti tie japonai. Mano meilė Japonijai užgimė dar vaikystėje, vokiškame jaunimui skirtame žurnale „Frosi“ pamačius Fudzijamos vaizdus. O tada atradau stoiškus ir stilingus samurajus, nindzes, kardus, lankus (taip, japonės moterys man neimponuoja), literatūrą, Ghiblio anime. Regis „valgau“ viską, kas japoniška, suvokdama, kad rausvi ir pūkuoti jie visai neseniai, o šiaip – savo ir viso regiono istorijoje jie buvo žiaurūs tiek sau, tiek aplinkai. Bet ir labai subtilūs, jeigu jau kėlė tokius reikalavimus netgi tuštinimuisi. Atsimenu gi, kokie sumišę japonų kalbos pamokoje vertėme eilėraštį, kaip tūlas poetas sysioja sode paryčiais, ir ach kokie garsai, ir ach kokie garai ir kaip kikeno iš mūsų sumišimo dėstytoja. Gyvenimas susideda iš visokių dalykų – tenka nuolat priminti sau, neskirstant jų į eksponuojamus ir ne.
Ir grįžtu prie knygos. Tai va – nepaisant visų mano pezesių ir to, kad knyga reklamuoja iš tualetinės pusės, ši nedidelė, vos 84 puslapių (su visais paaiškinimais) knygelė yra ne tik apie tai. Odė šešėliams – tai esė rinkinys apie šviesotamsą įvairiais rakursais ir įvairiose vietose. Tamsos ir šviesos santykis aptariamas buityje, architektūroje, apšvietime, teatre, odoje, mitologijoje, induose, visur labiau vertinant tamsą ir per ją aiškinant japoniško gyvenimo elementus. Sudėtingo skaitymo knyga. Ypatingai gražaus teksto, kurį, viena vertus, norisi skaityti greitai – nes labai įdomu, kita vertus – norisi skaityti lėtai ir skonėtis tekstu. Ir kartu iš karto ieškoti informacijos apie aprašomus dalykus. Tad skaitysiu ją dar, o gal ir dar kartą. Ir beje – rekomenduoju itin įdėmiai perskaityti įžanginį, labai informatyvų ir subtilaus humoro Eglės Bazaraitės straipsnį ir pasidėti knygą dienai kitai. Ir šiaip ją skaityti kuo lėčiau.
Skaitymo fonui rekomenduočiau jaunystės meilės Toru Takemitsu (1930 – 1996) „Rudens sode“ (1973) gagaku orkestrui. Parinkau šį kūrinį, nes jo kompozitorius ieškojo dermės tarp tradicinės japoniškos ir šiuolaikinės japoniškos muzikos. Gagaku orkestras – tradicinis, kanonizuotas japonų dvaro orkestras su mūsų ausiai neįprastais skambesiais. Ir „Lapkričio žingsniai“ (1967) biwai, shakuhachi ir simfoniniam orkestrui. Labai mėgstu Takemitsu muziką ir kiekvieną kart jos klausydama vėl ir vėl suprantu, kaip mes esame toli, nepaisant technologijų ar dabartinio drabužinio panašumo.
„Šešėlių pasaulį, kurį mes jau beveik baigiame prarasti, norėčiau sugrąžinti bent jau į literatūrą. Literatūros rūmo pakraigę norėčiau padaryti kuo gilesnę, sienas sutamsinti, kas per daug matoma, nustumti į tamsą, nulupto visus nereikalingus kambarių papuošimus. Nesakau, kad visur, pakaks bent vieno tokio namo. Bet, kad pamatytume, kaip tai atrodys, pradžioje išjunkime šviesą.“ (p. 73)
p.s. Dabar man labai reikia (vėl) japoniškos literatūros, labai norėčiau paskaityti Tanizakio romanus. Ir nuo šiol dar atidžiau seksiu ką leidžia „Lapas“, nes tai tikrai išskirtinę literatūrą leidžianti leidykla. Ir ne, ji man už tai nesumokėjo.
Keisti tie japonai. Mano meilė Japonijai užgimė dar vaikystėje, vokiškame jaunimui skirtame žurnale „Frosi“ pamačius Fudzijamos vaizdus. O tada atradau stoiškus ir stilingus samurajus, nindzes, kardus, lankus (taip, japonės moterys man neimponuoja), literatūrą, Ghiblio anime. Regis „valgau“ viską, kas japoniška, suvokdama, kad rausvi ir pūkuoti jie visai neseniai, o šiaip – savo ir viso regiono istorijoje jie buvo žiaurūs tiek sau, tiek aplinkai. Bet ir labai subtilūs, jeigu jau kėlė tokius reikalavimus netgi tuštinimuisi. Atsimenu gi, kokie sumišę japonų kalbos pamokoje vertėme eilėraštį, kaip tūlas poetas sysioja sode paryčiais, ir ach kokie garsai, ir ach kokie garai ir kaip kikeno iš mūsų sumišimo dėstytoja. Gyvenimas susideda iš visokių dalykų – tenka nuolat priminti sau, neskirstant jų į eksponuojamus ir ne.
Ir grįžtu prie knygos. Tai va – nepaisant visų mano pezesių ir to, kad knyga reklamuoja iš tualetinės pusės, ši nedidelė, vos 84 puslapių (su visais paaiškinimais) knygelė yra ne tik apie tai. Odė šešėliams – tai esė rinkinys apie šviesotamsą įvairiais rakursais ir įvairiose vietose. Tamsos ir šviesos santykis aptariamas buityje, architektūroje, apšvietime, teatre, odoje, mitologijoje, induose, visur labiau vertinant tamsą ir per ją aiškinant japoniško gyvenimo elementus. Sudėtingo skaitymo knyga. Ypatingai gražaus teksto, kurį, viena vertus, norisi skaityti greitai – nes labai įdomu, kita vertus – norisi skaityti lėtai ir skonėtis tekstu. Ir kartu iš karto ieškoti informacijos apie aprašomus dalykus. Tad skaitysiu ją dar, o gal ir dar kartą. Ir beje – rekomenduoju itin įdėmiai perskaityti įžanginį, labai informatyvų ir subtilaus humoro Eglės Bazaraitės straipsnį ir pasidėti knygą dienai kitai. Ir šiaip ją skaityti kuo lėčiau.
Skaitymo fonui rekomenduočiau jaunystės meilės Toru Takemitsu (1930 – 1996) „Rudens sode“ (1973) gagaku orkestrui. Parinkau šį kūrinį, nes jo kompozitorius ieškojo dermės tarp tradicinės japoniškos ir šiuolaikinės japoniškos muzikos. Gagaku orkestras – tradicinis, kanonizuotas japonų dvaro orkestras su mūsų ausiai neįprastais skambesiais. Ir „Lapkričio žingsniai“ (1967) biwai, shakuhachi ir simfoniniam orkestrui. Labai mėgstu Takemitsu muziką ir kiekvieną kart jos klausydama vėl ir vėl suprantu, kaip mes esame toli, nepaisant technologijų ar dabartinio drabužinio panašumo.
„Šešėlių pasaulį, kurį mes jau beveik baigiame prarasti, norėčiau sugrąžinti bent jau į literatūrą. Literatūros rūmo pakraigę norėčiau padaryti kuo gilesnę, sienas sutamsinti, kas per daug matoma, nustumti į tamsą, nulupto visus nereikalingus kambarių papuošimus. Nesakau, kad visur, pakaks bent vieno tokio namo. Bet, kad pamatytume, kaip tai atrodys, pradžioje išjunkime šviesą.“ (p. 73)
p.s. Dabar man labai reikia (vėl) japoniškos literatūros, labai norėčiau paskaityti Tanizakio romanus. Ir nuo šiol dar atidžiau seksiu ką leidžia „Lapas“, nes tai tikrai išskirtinę literatūrą leidžianti leidykla. Ir ne, ji man už tai nesumokėjo.