Community Reviews

Rating(4 / 5.0, 100 votes)
5 stars
34(34%)
4 stars
35(35%)
3 stars
31(31%)
2 stars
0(0%)
1 stars
0(0%)
100 reviews
April 26,2025
... Show More
Prisipažinsiu – pasižymėjau šią knygą pamačius neatsimenu kieno parinktas citatas, kad jis ten apie japoniško tualeto malonumus rašo. Nes gi kas gali būti smagesnio už kitos pasaulio dalies tuštinimąsi. Ironizuoju, aišku. Dabarties pasaulio (įtariu mažos Vakarų pasaulio dalies) tuštinimosi erdvė glaudžiai susijusi su ryškia baltuma, gaiviais kvapais ir be abejo – išmaniosiomis technologijomis. Sakoma, kad būtent ten rašoma didžioji dalis komentarų. Ten skaitomi detektyvai, kaupiama informacija apie socialiniuose tinkluose vykstantį gyvenimą ir tik asketiškiausi apsiriboja žaidimais telefone darydami tai. Sako nemažai mokslinių darbų parašyta apie tai, kad mums nejauku ir netgi baisu tuštintis, vienus kamuoja klaustrofobija, kiti, jeigu tai reikia daryti darbovietės išvietėje, negali susikaupti, iš to seka užkietėjimo problemos, kurios, beje, būdingos dar ir kelionėje, ar vaikams – stovyklose. Rodos toks menkas dalykėlis, o anas galas – stop, ir uždaro kelius. Apie ką aš čia? Ogi apie Tanizakio romantiškus svarstymus kaip gera to nueiti į sodo galą ir tamsumoje ir ramumoje, klausantis cikadų, daryti tai. Ir jau gink Dieve ne į baltą keramiką, o į juodą, laiko nugludintą medį. Skaičiau tą vieną ir svarsčiau kur būtų atitinkamai nostalgiška lietuvio šikykla? Negi tas banalus medinis namelis sodybos gale, už jazminų, klausantis romantiškai ties ta kūno vieta zyziančių musių ir uodų, kurių pavyktų išvengti naktį, tai darant su aštraus skersvėjo akompanimentu? Skaičiau ir jaučiausi nuskriausta – kaži ar pavyks kada nors nuvykti į tą svajonių Japoniją, o jeigu ir pavyks – vargu ar teks patirti tą japoniško tuštinimosi malonumą. Tanizakis jau tada, 1934-ais gailestavo, kad nyksta tas japoniškas estetizmas, tamsos malonumas, ir tokias išvietes dar galima rasti senovinėse šventyklose. Betgi neskrisiu į Kiotą vien tam, kad nusituštinti senoje šventykloje? Banalu, vienok gi.... (ir vėl ironizuoju).
Keisti tie japonai. Mano meilė Japonijai užgimė dar vaikystėje, vokiškame jaunimui skirtame žurnale „Frosi“ pamačius Fudzijamos vaizdus. O tada atradau stoiškus ir stilingus samurajus, nindzes, kardus, lankus (taip, japonės moterys man neimponuoja), literatūrą, Ghiblio anime. Regis „valgau“ viską, kas japoniška, suvokdama, kad rausvi ir pūkuoti jie visai neseniai, o šiaip – savo ir viso regiono istorijoje jie buvo žiaurūs tiek sau, tiek aplinkai. Bet ir labai subtilūs, jeigu jau kėlė tokius reikalavimus netgi tuštinimuisi. Atsimenu gi, kokie sumišę japonų kalbos pamokoje vertėme eilėraštį, kaip tūlas poetas sysioja sode paryčiais, ir ach kokie garsai, ir ach kokie garai ir kaip kikeno iš mūsų sumišimo dėstytoja. Gyvenimas susideda iš visokių dalykų – tenka nuolat priminti sau, neskirstant jų į eksponuojamus ir ne.
Ir grįžtu prie knygos. Tai va – nepaisant visų mano pezesių ir to, kad knyga reklamuoja iš tualetinės pusės, ši nedidelė, vos 84 puslapių (su visais paaiškinimais) knygelė yra ne tik apie tai. Odė šešėliams – tai esė rinkinys apie šviesotamsą įvairiais rakursais ir įvairiose vietose. Tamsos ir šviesos santykis aptariamas buityje, architektūroje, apšvietime, teatre, odoje, mitologijoje, induose, visur labiau vertinant tamsą ir per ją aiškinant japoniško gyvenimo elementus. Sudėtingo skaitymo knyga. Ypatingai gražaus teksto, kurį, viena vertus, norisi skaityti greitai – nes labai įdomu, kita vertus – norisi skaityti lėtai ir skonėtis tekstu. Ir kartu iš karto ieškoti informacijos apie aprašomus dalykus. Tad skaitysiu ją dar, o gal ir dar kartą. Ir beje – rekomenduoju itin įdėmiai perskaityti įžanginį, labai informatyvų ir subtilaus humoro Eglės Bazaraitės straipsnį ir pasidėti knygą dienai kitai. Ir šiaip ją skaityti kuo lėčiau.

Skaitymo fonui rekomenduočiau jaunystės meilės Toru Takemitsu (1930 – 1996) „Rudens sode“ (1973) gagaku orkestrui. Parinkau šį kūrinį, nes jo kompozitorius ieškojo dermės tarp tradicinės japoniškos ir šiuolaikinės japoniškos muzikos. Gagaku orkestras – tradicinis, kanonizuotas japonų dvaro orkestras su mūsų ausiai neįprastais skambesiais. Ir „Lapkričio žingsniai“ (1967) biwai, shakuhachi ir simfoniniam orkestrui. Labai mėgstu Takemitsu muziką ir kiekvieną kart jos klausydama vėl ir vėl suprantu, kaip mes esame toli, nepaisant technologijų ar dabartinio drabužinio panašumo.

„Šešėlių pasaulį, kurį mes jau beveik baigiame prarasti, norėčiau sugrąžinti bent jau į literatūrą. Literatūros rūmo pakraigę norėčiau padaryti kuo gilesnę, sienas sutamsinti, kas per daug matoma, nustumti į tamsą, nulupto visus nereikalingus kambarių papuošimus. Nesakau, kad visur, pakaks bent vieno tokio namo. Bet, kad pamatytume, kaip tai atrodys, pradžioje išjunkime šviesą.“ (p. 73)

p.s. Dabar man labai reikia (vėl) japoniškos literatūros, labai norėčiau paskaityti Tanizakio romanus. Ir nuo šiol dar atidžiau seksiu ką leidžia „Lapas“, nes tai tikrai išskirtinę literatūrą leidžianti leidykla. Ir ne, ji man už tai nesumokėjo.
April 26,2025
... Show More
"η ομορφιά δεν βρίσκεται μες στο ίδιο το πράγμα, αλλά γεννιέται από το φως και το σκοτάδι, μες στις αποχρώσεις της σκιάς των πραγμάτω�� στη σχέσ�� τους το ένα με το άλλο."

Ο Τανιζάκι γράφει ένα δοκίμιο διεισδύοντας στις όψεις του ιαπωνικού πολιτισμού, των παραμέτρων που ορίζουν την αισθητική των χωρών της Ανατολής. Οι διαφορές με την Δυτική οπτική και πρόσληψη αισθητικών ερεθισμάτων. Η αντίληψη της ομορφιάς και ο τρόπος που αυτή αναδεικνύεται διαφέρει σύμφωνα με τον Τανιζάκι, ορίζοντας κάθε μορφή τέχνης, κάθε πτυχή της ζωής. Κάθε αντικείμενο, καθετί υλικό στον κόσμο μας, αναδύεται από τον κόσμο της σκιάς, και το φως, σεβόμενο την μοναδικότητα του, το περιβάλλει και το αγκαλιάζει τονίζοντας το αποφεύγοντας την υπερβολική ένταση.
Έχοντας επηρεαστεί στην αρχή της συγγραφικής του καριέρας από τον Δυτικό πολιτισμό αποφασίζει να επιστρέψει στην ιαπωνική παράδοση και τρόπο ζωής. Θεωρεί ότι κάθε επιστημονική εξέλιξη θα έπρεπε να προσαρμοστεί στη νοοτροπία και τις παραδόσεις των Ιαπώνων. Σκοπός του να καλλιεργηθούν γέφυρες μεταξύ Δύσης και Ανατολής στη λογοτεχνία, να αναβιώσει και να αναδείξει με τη σειρά του την δυναμική του ιαπωνικού πολιτισμού.
April 26,2025
... Show More
"Eğer Japon evinin çatısı bir şemsiye ise Batı'daki evin çatısı bir şapkadan öteye geçmez". Tanizaki için Doğu-Batı sorunsalı çok büyük bir dert. Bunun üzerine bütün bilgi birikimini de dahil edip bu denemeyi yazmış. Ancak bu kitaba deneme deyip geçmek de çok büyük haksızlık olur. Pek çok konuda(gerek tuvalet mimarisi gerek Japon kadınları üzerine) gölge ve karanlıktan bahsetmiş.
Japonların dünya çapında hayran olunan bir millet olmasının başında "güzelliği şeyin kendisinde değil karanlığın içinde ya da bir diğerinin üzerinde yarattığında aramasından" kaynaklandığını düşünüyorum artık. Tanizaki muazzam bir yazar! Jaguar yayınları da herzaman mükemmel!
April 26,2025
... Show More
Batının fonksiyon sahibi ve yeni olma odaklı yaşamı doğunun hislere dayalı tercihlerine karşı.. Yazar mimariden, sanata, tıp biliminden kadınlara bakışa kadar pek çok konuda doğu-batı kültürü hakkında sohbet ediyor, hem de en keyiflisinden.
Peki batıdan ödünç alınan teknoloji ve konfor karşılığında doğunun naif alışkanlıkları feda mı ediliyor?

Gölgelerden imtina eden ve kaçan batı kültürüyle bu kavramlarla arasında kopmaz bağ olan japon kültürü hakkındaki bu sohbet, beni hem çok iyi hissettirdi. Hem de ışığın ancak gölgenin varlığında değerli olduğunu yeniden hatırlattı.
April 26,2025
... Show More
خواطر الكاتب الياباني الكبير تانيزاكي، عن يابان قديم يندثر، وتحوله في بدايات القرن العشرين إلى تقليد الغرب في كل شئ حتى في فنون المعمار فضلًا عن الديكور الداخلي.

حيث يشرح ويفسر إلى أي حد اخترق اليابانيون أسرار الظل، ومعرفة فنون استخدام لعبة الظل والضوء. في كل ما يحيط بحياة الفرد الياباني، وأن جمال الغرف في بيت ياباني نتيجة اللعب بدرجة كثافة الظل فقط لا غير، مما يسهل الاستغناء عن الديكورات، وهذا هو سر لغز الظل. حيث يعتبر الظل ذو قيمة في الثقافة اليابانية، بينما في الثقاف�� الغربية يتم تمجيد الضوء وجعل كل شئ لامع ومبهر، وهو ما يعتبره الكاتب ضد الجمال.

"لقد كان الغرب هو أيضًا يجهل، حتى الفترة الأخيرة، الكهرباء والغاز والنفط، بيد أنه لم يشعر أبدًا حسب علمي برغبة في التلذذ بالظل".

حاول الكاتب بشكل أدبي فذ إحياء عالم الظل التقليدي الياباني، في شتى الفنون، والذي يندثر شيئًا فشيئًا، مع غزو ثقافي غربي لليابان وغضبه وحزنه على ذلك. الترجمة رائعة وثرية للأديب التونسي الحبيب السالمي.

"أود أن أوسع إفريز هذا المبنى الذي يسمى "الأدب"، وأعتم جدرانه، وأغمس في الظل ما هو واضح جدًا، وأجرد داخله من كل زخرف زائد".
April 26,2025
... Show More
"The quality that we call beauty, however, must always grow from the realities of life, and our ancestors, forced to live in dark rooms, presently came to discover beauty in shadows, ultimately to guide shadows towards beauty’s ends."
.
From IN PRAISE OF SHADOWS by Jun'ichirō Tanizaki, translated from the Japanese by Thomas J. Harper and Edward G. Seidensticker, 1933 Japanese, 1977 this English edition.

My thanks to Karen @greenteareads for reviewing this essay a few months ago - she put it on my radar, and #JanuaryinJapan offered up the opportunity.

Tanizaki's 60-page essay delves into Japanese aesthetics, and design of the domicile, of the daily. (He spends a whole passage praising traditional japanese toilets!) Household items, subtle shadows inside of a room, the patina of copper as it ages. It's an observational practice and appreciation of beauty.

"We find beauty not in the thing itself but in the patterns of shadows, the light and the darkness, that one thing against another creates."
April 26,2025
... Show More
Una reliquia. En este libro Tanizaki nos lleva por los caminos de las sombras. ¿Qué pasó con Japón cuando se iluminó tanto como Occidente? Un recorrido minucioso e interesante sobre la transformación de la cultura nipona a partir de la introducción (muchas veces exagerada) de la luz eléctrica y otros avances tecnológicos.
Lo que hace mágico al texto es su prosa. Poética y sencilla, parece desplegarse como si las palabras formaran parte del propio aliento del autor.

Es un libro instructivo, sobre cómo se hacían las cosas antes y cómo se hacen ahora en Japón y cuanta magia se pierde en favor de la tecnología.
April 26,2025
... Show More
Love Jun'ichirō Tanizaki’s novels but this short essay critiquing the coming of the electric light and championing the world of shadows was only mildly interesting. I feel no desire to cook in the dark, read by candlelight, or seek out dingy toilets. Maybe I am just one of the new enlightened ones.
April 26,2025
... Show More
When I was growing up in Utah as a bookish kid, I used to make the comment that Mormons couldn't write good literature (for the most part still true*) because they aren't comfortable writing about, living in the shadows and the dark. Great art needs shadows and light. Not every piece of art needs to be a Dutch Masters, but in literature one needs to be able to deal with the whole man, the ambiguities of morality and human experience. Tanizaki takes the spirit of this youthful thought of mine and delves into the Japanese aesthetic of darkness and shadows. It really is a nice, small book. Elegant and to the point. The only reason I gave this 4 stars instead of 5 was I wanted more. Like a delicious and expensive meal at a Michelin-starred restaurant, I found the meal delicious and the portion frustratingly small.

* the exceptions are usually the ones who have either left (Evenson), exist on the fringe (Udall), or are comfortable in dealing with the ambiguities of the human experience (Peck).
April 26,2025
... Show More
Qué lindo ensayo que escribió Tanizaki. Desde la primera oración tuve la sensación de estar leyendo un manifiesto estético para la literatura futura y, al borde del final, el autor me lo confirma con este párrafo que justifica sus palabras previas y esboza sus intenciones para la resistencia cultural:

"A decir verdad, he escrito esto porque quería plantear la cuestión de saber si existiría alguna vía, por ejemplo, en la literatura o en las artes, con la que se pudieran compensar los desperfectos. En lo que a mí respecta, me gustaría resucitar, al menos en el ámbito de la literatura, ese universo de sombras que estamos disipando… Me gustaría ampliar el alero de ese edificio llamado «literatura», oscurecer sus paredes, hundir en la sombra lo que resulta demasiado visible y despojar su interior de cualquier adorno superfluo."

Habrá escrito Tanizaki otros 364 textos más de este mismo estilo coloquial (pero lírico, profundo, filosófico, crítico, etc.) y atemporal, que puedan acompañarme por todo un año con su cercanía autoral? Realmente me gustaría que así fuera. Leo una obra de 1933, pero al leerla la reescribo punto por punto en este 2023 y tiene una potencia reflexiva enorme: me atraviesa y activa pensamientos (los ilumina de manera tenue).

El autor cita una "vieja canción": "Ramajes, reunidlos y anudadlos: una choza; desatadlos, la llanura de nuevo": (la puntuación es mía). Y define con esta el concepto oriental de la belleza. Una belleza efímera, pero no porque desaparezca, sino a causa de su esencia misma, en donde el contexto todo hace al encanto fascinador. Una belleza semi oculta. En donde, entre las sombras, reluce lo bello. El misterio de lo bello. También una belleza que se debe hacer un esfuerzo para descubrirla. Que implica hacer una pausa y mirar alrededor, y aunar sentidos en pos de percibir la magia que esconde.

Pero vamos a lo central del libro. "El elogio de la sombra" es una apología de la cultura oriental preglobalización en contraste con la occidentalizacion del mundo que acaeció en pos del mal llamado progreso (en muchas cosas lo es, en otras, non troppo):

"¿Cuál puede ser el origen de una diferencia tan radical en los gustos? Mirándolo bien, como los orientales intentamos adaptarnos a los límites que nos son impuestos, siempre nos hemos conformado con nuestra condición presente; no experimentamos, por lo tanto, ninguna repulsión hacia lo oscuro; nos resignamos a ello como a algo inevitable: que la luz es pobre, ¡pues que lo sea!, es más, nos hundimos con deleite en las tinieblas y les encontramos una belleza muy particular.
En cambio los occidentales, siempre al acecho del progreso, se agitan sin cesar persiguiendo una condición mejor a la actual. Buscan siempre más claridad y se las han arreglado para pasar de la vela a la lámpara de petróleo, del petróleo a la luz de gas, del gas a la luz eléctrica, hasta acabar con el menor resquicio, con el último refugio de la sombra."

El progreso que busca la "mejora" constante, pero que en su aceleración ansiosa y ambiciosa, termina por destrozar el mundo: ofrece desigualdad; promociona el utilitarismo, a fin de cuentas hipócrita; lo bello termina por ser lo más llamativo, lo que más brilla; y no le deja lugar a la poesía, a lo natural, a lo sutil, si no es finalmente una mercancía más de la oferta.

Tanizaki, contrasta luz contra sombra. Pero el contraste es más que una diferencia lumínica. Es sobre la concepción del mundo que se está perdiendo. Escribe porque quiere evitar la aculturación total. Elogia la arquitectura oriental en donde se privilegia la dilución con lo natural. Elogia baños, paredes de papel, cuartos oscuros, cuartos en semi penumbras, cuartos en donde resaltan cuadros por las sombras y luces en equilibrio perfecto. Habla del arte del teatro antiguo en el cual, la falta de luz, la sombra como elemento estético hace a la belleza de los vestuarios, al resaltado de las fisonomías masculinas que imitaban a las de las mujeres, y que con las luces refulgentes actuales (de ese entonces) se termina por perder toda sutileza. También vindica la laca oriental en oposición a la cerámica, pero principalmente a la plata, al oro, a los metales relucientes y pulido de occidente. Defiende al tiempo que opaca el brillo y así lo vuelve bello. El metal opacado es sinónimo de tiempo que fluye:

"No es que tengamos ninguna prevención a priori contra todo lo que reluce, pero siempre hemos preferido los reflejos profundos, algo velados, al brillo superficial y gélido; es decir, tanto en las piedras naturales como en las materias artificiales, ese brillo ligeramente alterado que evoca irresistiblemente los efectos del tiempo. «Efectos del tiempo», eso suena bien, pero en realidad es el brillo producido por la suciedad de las manos. Los chinos tienen una palabra para ello, «el lustre de la mano», los japoneses dicen «el desgaste»: el contacto de las manos durante un largo uso, su frote, aplicado siempre en los mismos lugares, produce con el tiempo una impregnación grasienta; en otras palabras, ese lustre es la suciedad de las manos."

Hacia el final de este párrafo, el autor vuelve sobre esta cuestión sin solución aparente: utilidad versus belleza. También puede llegar a contrastar higiene versus belleza. Obviamente hay que matizar y decir que ni uno ni lo otro puede prevalecer por completo. Pero esto me hace a acordar a algunos escritos sobre la institución de la muerte en la actualidad y el antagonismo entre hospitales y humanidad (por ejemplo: pandemia y falta de saludo final). La higiene absoluta, va en detrimento de lo puramente humano. Cuando al final de la vida, queriendo a toda costa mantenernos vivos, las instituciones contemporáneas olvidan que somos más que un cuerpo biológico, la deshumanización chirría frente a la pregunta por el sentido de la vida misma. Tanisaki con su texto lo trae a cuento, no tan literal como yo, mediante la mención de la vejez desterrada por el progreso.

Terminó la reseña con una cita más:

"Pero eso que generalmente se llama bello no es más que una sublimación de las realidades de la vida, y así fue como nuestros antepasados, obligados a residir, lo quisieran o no, en viviendas oscuras, descubrieron un día lo bello en el seno de la sombra y no tardaron en utilizar la sombra para obtener efectos estéticos."
April 26,2025
... Show More
Tanizaki'yi evde hissettiren şeyi, kendi ulusal kimliğinin güzeli karanlıkta-gölgede nasıl var ettiğini okuyoruz. Mekan okumaları önerisinde ismine denk gelince listeme aldığım kitap. Japon ezgileri eşliğinde o anlatıya yakın bir gölgeyi yakalamaya çalıştığım bir okumaydı. Güzelin kendisine vakıf olmuş bir zihnin büyük ama ince ayrıntılar dolu anlatısıyla karşı karşıyayız. Zamanın kendisinde iz bırakan nesnelere ait detayları, Japon karakterinin gölgeyle kurduğu mekanları, yemeğin estetiği, "tefekkür nesneleri" ve onun deneyimleri... Yaşamın bütün bir anlatısı ve yakınmalar. Gelen her yeniliğin bizden götürdükleri. Sorular ve sorunlar. Hayat algısının ve haletiruhiyelerin varlık alanındaki tezahürleri. Zorunluluklara teslim olma ve zorluğa uyumlu güzeli kurabilmek. Tanizaki'nin hatırası-nostaljisi bir "güzeli kurtarmak" meselesi olarak bu metinde, karşımızda.

"Bizim düşünme şeklimiz budur -güzelliği şeyin kendisinde değil ama gölgelerin desenlerinde, ışık ve karanlıkta, birinin diğeri üzerinde yarattığında buluruz." s.53

Kavramları, "tefekkür objesi", "tenin dolaysız güzelliği", "kağıdın dokusu", "lake", "zamanın pırıltısı", "fizyolojik haz", "gizem anı", "mum ışığıyla aydınlatılan karanlık", "dişlerini siyaha boyayan ve kaşlarını kazıyan kadınlar", "ay izleme seramonisi"
Leave a Review
You must be logged in to rate and post a review. Register an account to get started.