...
Show More
2.5/5
Ayn Rand sako, kad jos tikslas Šaltinyje buvo pristatyti idealų žmogų. Tačiau tam reikia idealių sąlygų, idealiai sukuriamų, į vieną idealų katilą sumetant daug idealių aplinkybių. Ar iš to gaunasi idealus romanas? Vargu. Nors jame autorė švenčia individualizmą ir savarankiškumą, nors aukština žmones, kurie visomis aplinkybėmis plaukia prieš srovę, galiausiai lieki persisotinęs ir pavargęs, išsunktas idėjų gausos, pateiktos intelektualiai ir talentingai, bet visgi vietomis primenančios protingą filosofijos pirmakursį, žinantį keletą teorijų ir bandantį jas pritempti prie kiekvienos situacijos, kiekvieno žmogaus, kiekvieno gyvenimiškos patirties. O jei netinka, belieka tik viską pakeisti į idealią situaciją, idealų žmogų ir idealią patirtį. Bet ar tai tampa idealiu gyvenimo atspindžiu?
Knyga tokia stora, bet talpina savyje ne tiek daug, kaip būtų galima pagalvoti. Čia daug vidinės virtuvės – architektūros, žiniasklaidos, o svarbiausia – daug, kartais nepakeliamai daug kalbėjimosi apie darbą. Visur, visada, su visais. Vietomis Šaltinis ima priminti nejaukų kolegų teambuildingą bare: ėėė, chebra, bet davai nekalbam apie darbą, ką? Tačiau po trečios nejaukios pauzės paaiškėja, kad turint bendrą temą, iš jos reikia išsunkti kiekvieną lašą. Ir o dangau, kaip Rand sunkia. Iš dažnai per patogiai sukurtų veikėjų, o ir pačių skaitytojų, kurdama charakterius įtraukiančiai ir įdomiai, tačiau visgi realistiškai tik pagal savo pačios idealistinį suvokimą. O žvelgiant iš Žemės – vietomis tingiai, vietomis nejautriai net ir tuometiniame kontekste, o kartais realybės pervertimą naudojant kaip pateisinimą tam, kad kai kurie sprendimai įprastomis sąlygomis atrodytų nepateisinami ir sunaikinantys bet kokią galimą simpatiją ne tik veikėjams, bet ir tai, kuri jiems davė balsą. Ir balsas paskirstytas čia taip šiek tiek tingiai – keli vyriškiai ir viena per visų jų gyvenimus pereinanti moteris Dominika. Tikriausiai ypatinga ir išrinktoji, ar bent jau turėtų tokia atrodyti, bet iš tiesų veikiau plastilinas autorės rankose – perminkoma priklausomai nuo vyro, kuriam tame skyriuje yra įduodama į (ne)maloningas rankas, keičianti veidus ir balsus taip, kaip autorei ar vyrams būtų patogiau. O jos požiūris į gyvenimą, pradžioje galėjęs sužavėti nenuspėjamu išskirtinumu, visgi galiausiai pradeda erzinti, ypač suvokus, kad nenuspėjamumas – tik pretekstas Dominiką pritaikyti prie idealių aplinkybių tam, kad galėtų egzistuoti idealūs veikėjai. Nu, ta prasme, vyrai.
Tiesą sakant, bene vienintelės moters portretas puikiai atspindi ir mano santykį su Šaltiniu. Pradžioje susidomėjimas ir intriga, kurstoma Rand anarchijos ir naujovių vėjų, vėliau išgaruoja stebint pačios knygos išsigimimą – autorė tiek kartojasi, nors kalba apie naujoves, originalumą ir modernumą, tiek perminko tas pačias mintis, jas įduodama vis kitiems veikėjams, kad galiausiai tai, kas pradžioje džiugino, ima slėgti ir varginti, o nepakeliamas knygos nuspėjamumas nepalieka jokių prošvaisčių savęs motyvacijoje skaityti toliau. Ir nors turiu pripažinti, kad knyga vis pagaudavo mane iš naujo, tai tik todėl, kad sąmoningai bandžiau bent už kažko užkibti, kad kelionę atlaikyčiau iki pat galo. Atlaikiau. Bet kuo dažniau užsiraunu ant daugžodžiaujančių autorių, tuo labiau imu vertinti juos galinčius sutramdyti redaktorius.
Ayn Rand sako, kad jos tikslas Šaltinyje buvo pristatyti idealų žmogų. Tačiau tam reikia idealių sąlygų, idealiai sukuriamų, į vieną idealų katilą sumetant daug idealių aplinkybių. Ar iš to gaunasi idealus romanas? Vargu. Nors jame autorė švenčia individualizmą ir savarankiškumą, nors aukština žmones, kurie visomis aplinkybėmis plaukia prieš srovę, galiausiai lieki persisotinęs ir pavargęs, išsunktas idėjų gausos, pateiktos intelektualiai ir talentingai, bet visgi vietomis primenančios protingą filosofijos pirmakursį, žinantį keletą teorijų ir bandantį jas pritempti prie kiekvienos situacijos, kiekvieno žmogaus, kiekvieno gyvenimiškos patirties. O jei netinka, belieka tik viską pakeisti į idealią situaciją, idealų žmogų ir idealią patirtį. Bet ar tai tampa idealiu gyvenimo atspindžiu?
Knyga tokia stora, bet talpina savyje ne tiek daug, kaip būtų galima pagalvoti. Čia daug vidinės virtuvės – architektūros, žiniasklaidos, o svarbiausia – daug, kartais nepakeliamai daug kalbėjimosi apie darbą. Visur, visada, su visais. Vietomis Šaltinis ima priminti nejaukų kolegų teambuildingą bare: ėėė, chebra, bet davai nekalbam apie darbą, ką? Tačiau po trečios nejaukios pauzės paaiškėja, kad turint bendrą temą, iš jos reikia išsunkti kiekvieną lašą. Ir o dangau, kaip Rand sunkia. Iš dažnai per patogiai sukurtų veikėjų, o ir pačių skaitytojų, kurdama charakterius įtraukiančiai ir įdomiai, tačiau visgi realistiškai tik pagal savo pačios idealistinį suvokimą. O žvelgiant iš Žemės – vietomis tingiai, vietomis nejautriai net ir tuometiniame kontekste, o kartais realybės pervertimą naudojant kaip pateisinimą tam, kad kai kurie sprendimai įprastomis sąlygomis atrodytų nepateisinami ir sunaikinantys bet kokią galimą simpatiją ne tik veikėjams, bet ir tai, kuri jiems davė balsą. Ir balsas paskirstytas čia taip šiek tiek tingiai – keli vyriškiai ir viena per visų jų gyvenimus pereinanti moteris Dominika. Tikriausiai ypatinga ir išrinktoji, ar bent jau turėtų tokia atrodyti, bet iš tiesų veikiau plastilinas autorės rankose – perminkoma priklausomai nuo vyro, kuriam tame skyriuje yra įduodama į (ne)maloningas rankas, keičianti veidus ir balsus taip, kaip autorei ar vyrams būtų patogiau. O jos požiūris į gyvenimą, pradžioje galėjęs sužavėti nenuspėjamu išskirtinumu, visgi galiausiai pradeda erzinti, ypač suvokus, kad nenuspėjamumas – tik pretekstas Dominiką pritaikyti prie idealių aplinkybių tam, kad galėtų egzistuoti idealūs veikėjai. Nu, ta prasme, vyrai.
Tiesą sakant, bene vienintelės moters portretas puikiai atspindi ir mano santykį su Šaltiniu. Pradžioje susidomėjimas ir intriga, kurstoma Rand anarchijos ir naujovių vėjų, vėliau išgaruoja stebint pačios knygos išsigimimą – autorė tiek kartojasi, nors kalba apie naujoves, originalumą ir modernumą, tiek perminko tas pačias mintis, jas įduodama vis kitiems veikėjams, kad galiausiai tai, kas pradžioje džiugino, ima slėgti ir varginti, o nepakeliamas knygos nuspėjamumas nepalieka jokių prošvaisčių savęs motyvacijoje skaityti toliau. Ir nors turiu pripažinti, kad knyga vis pagaudavo mane iš naujo, tai tik todėl, kad sąmoningai bandžiau bent už kažko užkibti, kad kelionę atlaikyčiau iki pat galo. Atlaikiau. Bet kuo dažniau užsiraunu ant daugžodžiaujančių autorių, tuo labiau imu vertinti juos galinčius sutramdyti redaktorius.
