...
Show More
5/5
„Nešlovė“ – toks trumpas pavadinimas. Toks konkretus. Net neapsiverstų liežuvis sakyti, kad klaidinantis – nes tinka jis praktiškai kiekvienam puslapiui – net jei iš pirmo žvilgsnio ir gali pasirodyti, kad tai neįmanoma. Tokia maža, nedidukė knygutė. Bet Dieve mano, kiek čia visko telpa. Čia ir truputį Lolita, ir truputį Stouneris, ir šiek tiek žmogaus teisių, ir apartheidas, ir ekologija, lyčių lygybė, šuniukai (ir visai ne mieląja prasme, nors kažkiek atokvėpio ir norėtųsi), opera, Byronas, teatras. Dar ir buvimas tėvu. Kad ir kiek tavo vaikui bebūtų metų, kad ir kiek būtų praėję gyvenimo – ar jį tavo atžala dar būtų tik pradėjusi, ar jau gerokai įpusėjusi. Ir buvimas dukra. Klystančia. Savarankiška. Išsikovojančią nepriklausomybę, o kartais tiesiog norinčia tvirto ir saugaus tėvo glėbio. Kad ir kiek metų bebūtų – kada gi nesinori į jį pulti, kai pasaulis aplink griūva? O galiausiai – apie buvimą žmogumi. Nebanaliai. Lėtai. Daugialypiškai. Ramiai. Kartais taip ramiai, kad net gerklę gniaužia.
Apie šią knygą ir jos siužetą net neverta pasakoti. Aprašymą ir patys galite pasiskaityti, bet jis toli gražu neatspindi to, ką patiri versdamas puslapį po puslapio. Bet gal ir gerai. Gal todėl knyga ir atrodo tokia įsimintina – nes kiekvienas puslapis nuo žmogiškumo nulupa dar vieną sluoksnį, atveria dar vieną langą, parodo naujas, dar nematytas spalvas. Kartais autoriaus nuklydimai atrodo nereikšmingi. Klaidinantys. Nereikalingi. Nes apie ką mes čia, kodėl mes čia? Bet kiekvienas žingsnis į šoną yra tik dar vienas takas. Ir kiekvienas takas, kiekvienas priimtas sprendimas, kiekvienas pasirinkimas, kiekvienas suvokimas vis tiek veda į Nešlovę. Ir negali negalvoti – gal tiesiog visas gyvenimas yra nešlovė – kad ir kaip jį begyventum? Kad ir kas tave apsiimtų vertinti, smerkti, palaikyti? Ir niekas nuo tos nešlovės nėra apsaugotas, nes dievaži, viskas priklauso tik nuo žiūrėjimo kampo.
„Nešlovė“ – toks trumpas pavadinimas. Toks konkretus. Net neapsiverstų liežuvis sakyti, kad klaidinantis – nes tinka jis praktiškai kiekvienam puslapiui – net jei iš pirmo žvilgsnio ir gali pasirodyti, kad tai neįmanoma. Tokia maža, nedidukė knygutė. Bet Dieve mano, kiek čia visko telpa. Čia ir truputį Lolita, ir truputį Stouneris, ir šiek tiek žmogaus teisių, ir apartheidas, ir ekologija, lyčių lygybė, šuniukai (ir visai ne mieląja prasme, nors kažkiek atokvėpio ir norėtųsi), opera, Byronas, teatras. Dar ir buvimas tėvu. Kad ir kiek tavo vaikui bebūtų metų, kad ir kiek būtų praėję gyvenimo – ar jį tavo atžala dar būtų tik pradėjusi, ar jau gerokai įpusėjusi. Ir buvimas dukra. Klystančia. Savarankiška. Išsikovojančią nepriklausomybę, o kartais tiesiog norinčia tvirto ir saugaus tėvo glėbio. Kad ir kiek metų bebūtų – kada gi nesinori į jį pulti, kai pasaulis aplink griūva? O galiausiai – apie buvimą žmogumi. Nebanaliai. Lėtai. Daugialypiškai. Ramiai. Kartais taip ramiai, kad net gerklę gniaužia.
Apie šią knygą ir jos siužetą net neverta pasakoti. Aprašymą ir patys galite pasiskaityti, bet jis toli gražu neatspindi to, ką patiri versdamas puslapį po puslapio. Bet gal ir gerai. Gal todėl knyga ir atrodo tokia įsimintina – nes kiekvienas puslapis nuo žmogiškumo nulupa dar vieną sluoksnį, atveria dar vieną langą, parodo naujas, dar nematytas spalvas. Kartais autoriaus nuklydimai atrodo nereikšmingi. Klaidinantys. Nereikalingi. Nes apie ką mes čia, kodėl mes čia? Bet kiekvienas žingsnis į šoną yra tik dar vienas takas. Ir kiekvienas takas, kiekvienas priimtas sprendimas, kiekvienas pasirinkimas, kiekvienas suvokimas vis tiek veda į Nešlovę. Ir negali negalvoti – gal tiesiog visas gyvenimas yra nešlovė – kad ir kaip jį begyventum? Kad ir kas tave apsiimtų vertinti, smerkti, palaikyti? Ir niekas nuo tos nešlovės nėra apsaugotas, nes dievaži, viskas priklauso tik nuo žiūrėjimo kampo.
