...
Show More
Sunku įtikint save, kad karo kontekste prasminga knygas skaityti, apie jas rašyti ir galvoti, tai tik atbula ranka ir atbula galva kažką paklikinau. Jei žinote, kaip tą įveikti, pasidalinkit (nors dabar jau vien toks noras atrodo nepadorus).
Gera knyga, Lambas turi iš ko parašyti visus savo 900 psl. Apie sunkius šeimos santykius - visai priminė Mūsų smagiausias dienas, tik čia mažiau šeimos sąveikų, taip nešokinėja emocijų kardiograma.
PATIKO:
1. Šeimos struktūra: pasakotojas yra suaugęs vyras, brolis dvynys; jo brolis serga šizofrenija ir nuolat - nuo pat vaikystės - atsiduria globojamo, gelbėjamo pozicijoj. Be to, brolius mama užaugino viena, jie niekada nežinojo, nors norėjo sužinoti, kas yra jų tėvas. Gražu, kad Lambas, nors ir išlaiko gyvenimišką detektyvėlį (greta visko kitko, pasakotojas vis tiek per visą knygą ieško savo tėvo), nespekuliuoja jokiomis juicy paslaptimis, neprikiša kriminalinių ar apskritai neįtikėtinų istorijų į ir taip gan toksišką paveikslėlį. Nu maždaug kaip būtų 900 psl romanas apie brolius dvynius ir jo pabaigoj vienas brolis paaiškėtų besąs dar ir kito tėvas. (kaip tik prisiminiau, kad dar neskaičiau naujausios Yanagiharos knygos)
2. Kaip pasakotojas lanko terapiją (visai adekvačiai parašyta) ir jo terapistė-antropologė kalba apie mitus, pasakojimus, visokias legendas. Kažkaip vos ne pirmą kartą pamačiau, kaip šie pasakojimai iš tiesų gali kažką gilaus apie žmogų atskleisti, kaip Greimas-Jungas ir kiti rašė. Respektas taip aprašyti, kad skaitytoja/s staiga išvystų teorinį dalyką kaip visiškai suvokiamą ir akivaizdų. Net užsinorėjau daugiau tų mitų iš kitų kultūrų paskaityti, man taip dar nėr buvę.
3. Personažų, ypač nemalonesnių, kūrimas. Ir apskritai visokių neigiamų dalykų aprašymas. Pasakotojas labiausiai man patikdavo, kai būdavo piktas, o piktas būdavo kone nuolat - tai ką nors sudaužo, tai nori iškeikti (o ir iškeikia), tai dar kitaip kelia chaosą. Ir dar - labai didaktinė, bet gerai parašyta "geresnio vaiko" istorija: savo mamai pasakotojas visada jautėsi esantis tas blogesnis vaikas, nepatikimesnis, ne toks artimas ar geras. Ir sykiu visa istorija, kaip jis globojo ir buvo atsakingas už silpnesnį, mėmiškesnį, pažeidžiamesnį brolį. Atrodo, skaitai ir tave kartu ima pyktis dėl visokeriopo toksiškumo (gal ir man reiktų pas tą daktarę Patel, kur su pasakoja apie mitus). Bet sykiu ir pats pasakotojas, ir kiti yra bjaurūs, negailestingi, tiesiog neteisingi kitiems, ir tai niekaip neišsprendžiama, tiesiog taip yra, - ir tas kažkaip labai tikra.
4. Šizofrenijos aprašymas. Ir priepuolių, ir gyvenimo su liga, ir artimųjų bandymo susigyventi su sergančiuoju ir jo liga. Neegzotizuojant, bet ir nenuglaistant, nedemonizuojant, kad vat koks čia Džekilas ir Haidas. Tiesiog pagarbiai - to mokytis ir mokytis.
NEPATIKO:
1. Pabaiga, kurioje viskas susiveda, išaiškėja, o LT leidime dar ir pateikiamas keliolikos psl autoriaus pasakojimas apie save ir lyginimas savo gyvenimo su romano personažais. Plius tokia terapinė pasakojimo struktūra: išmoksti atleisti, nepykti, susiduri su praeities demonais, dar blogiau - išsiaiškini ir supranti savo traumas - ir tada įvyksta magija, atsiranda prarasta meilė, grįžta ramybė, vėl dirbi mylėtą darbą, o dar kažkaip padaugėja draugų ir pamažėja naštos. Lol it no work that way.
2. Karo kontekstas ir tai, kaip jis pasitelkiamas. Apie tai skaitydama kažkaip nuolat prisimindavau Aš čia. Lambo knyga prasideda tuo, kad pasakotojo dvynys Tomas, protestuodamas prieš "Audrą dykumoje", nusipjauna ranką (jei tavo ranka skatina tave nusidėti...). Buvo ir gaila, kad realiai prieš karą protestuoja tik tas personažas, kuris dar ir serga šizofrenija (yra neveiksnus), bet sykiu ir liūdna dėl to. Juk ir šiaip tarsi jautriausiai į globalinius įvykius reaguoja tie, kurie nerimauja dėl savo pačių problemų, ir represuodami tai tampa hiperjautrūs pasaulio neteisybėms. Bent taip sako psichologijos mokslas. O gal tik stereotipas taip sako?
Bet kuriuo atveju romane būtent taip ir nutinka, šizofreniko dvynio pacifistinis protestas tampa kreivu veidrodžiu "sveikojo" dvynio ilgamečiam procesui nuo pykčio prie susitaikymo ir vidinės taikos. Ir būtent šiandien kažkaip itin neteisingai atrodo kolektyvinio skausmo ir jautrumo sąsaja su vienu iš ligos veidų.
Gera knyga, Lambas turi iš ko parašyti visus savo 900 psl. Apie sunkius šeimos santykius - visai priminė Mūsų smagiausias dienas, tik čia mažiau šeimos sąveikų, taip nešokinėja emocijų kardiograma.
PATIKO:
1. Šeimos struktūra: pasakotojas yra suaugęs vyras, brolis dvynys; jo brolis serga šizofrenija ir nuolat - nuo pat vaikystės - atsiduria globojamo, gelbėjamo pozicijoj. Be to, brolius mama užaugino viena, jie niekada nežinojo, nors norėjo sužinoti, kas yra jų tėvas. Gražu, kad Lambas, nors ir išlaiko gyvenimišką detektyvėlį (greta visko kitko, pasakotojas vis tiek per visą knygą ieško savo tėvo), nespekuliuoja jokiomis juicy paslaptimis, neprikiša kriminalinių ar apskritai neįtikėtinų istorijų į ir taip gan toksišką paveikslėlį. Nu maždaug kaip būtų 900 psl romanas apie brolius dvynius ir jo pabaigoj vienas brolis paaiškėtų besąs dar ir kito tėvas. (kaip tik prisiminiau, kad dar neskaičiau naujausios Yanagiharos knygos)
2. Kaip pasakotojas lanko terapiją (visai adekvačiai parašyta) ir jo terapistė-antropologė kalba apie mitus, pasakojimus, visokias legendas. Kažkaip vos ne pirmą kartą pamačiau, kaip šie pasakojimai iš tiesų gali kažką gilaus apie žmogų atskleisti, kaip Greimas-Jungas ir kiti rašė. Respektas taip aprašyti, kad skaitytoja/s staiga išvystų teorinį dalyką kaip visiškai suvokiamą ir akivaizdų. Net užsinorėjau daugiau tų mitų iš kitų kultūrų paskaityti, man taip dar nėr buvę.
3. Personažų, ypač nemalonesnių, kūrimas. Ir apskritai visokių neigiamų dalykų aprašymas. Pasakotojas labiausiai man patikdavo, kai būdavo piktas, o piktas būdavo kone nuolat - tai ką nors sudaužo, tai nori iškeikti (o ir iškeikia), tai dar kitaip kelia chaosą. Ir dar - labai didaktinė, bet gerai parašyta "geresnio vaiko" istorija: savo mamai pasakotojas visada jautėsi esantis tas blogesnis vaikas, nepatikimesnis, ne toks artimas ar geras. Ir sykiu visa istorija, kaip jis globojo ir buvo atsakingas už silpnesnį, mėmiškesnį, pažeidžiamesnį brolį. Atrodo, skaitai ir tave kartu ima pyktis dėl visokeriopo toksiškumo (gal ir man reiktų pas tą daktarę Patel, kur su pasakoja apie mitus). Bet sykiu ir pats pasakotojas, ir kiti yra bjaurūs, negailestingi, tiesiog neteisingi kitiems, ir tai niekaip neišsprendžiama, tiesiog taip yra, - ir tas kažkaip labai tikra.
4. Šizofrenijos aprašymas. Ir priepuolių, ir gyvenimo su liga, ir artimųjų bandymo susigyventi su sergančiuoju ir jo liga. Neegzotizuojant, bet ir nenuglaistant, nedemonizuojant, kad vat koks čia Džekilas ir Haidas. Tiesiog pagarbiai - to mokytis ir mokytis.
NEPATIKO:
1. Pabaiga, kurioje viskas susiveda, išaiškėja, o LT leidime dar ir pateikiamas keliolikos psl autoriaus pasakojimas apie save ir lyginimas savo gyvenimo su romano personažais. Plius tokia terapinė pasakojimo struktūra: išmoksti atleisti, nepykti, susiduri su praeities demonais, dar blogiau - išsiaiškini ir supranti savo traumas - ir tada įvyksta magija, atsiranda prarasta meilė, grįžta ramybė, vėl dirbi mylėtą darbą, o dar kažkaip padaugėja draugų ir pamažėja naštos. Lol it no work that way.
2. Karo kontekstas ir tai, kaip jis pasitelkiamas. Apie tai skaitydama kažkaip nuolat prisimindavau Aš čia. Lambo knyga prasideda tuo, kad pasakotojo dvynys Tomas, protestuodamas prieš "Audrą dykumoje", nusipjauna ranką (jei tavo ranka skatina tave nusidėti...). Buvo ir gaila, kad realiai prieš karą protestuoja tik tas personažas, kuris dar ir serga šizofrenija (yra neveiksnus), bet sykiu ir liūdna dėl to. Juk ir šiaip tarsi jautriausiai į globalinius įvykius reaguoja tie, kurie nerimauja dėl savo pačių problemų, ir represuodami tai tampa hiperjautrūs pasaulio neteisybėms. Bent taip sako psichologijos mokslas. O gal tik stereotipas taip sako?
Bet kuriuo atveju romane būtent taip ir nutinka, šizofreniko dvynio pacifistinis protestas tampa kreivu veidrodžiu "sveikojo" dvynio ilgamečiam procesui nuo pykčio prie susitaikymo ir vidinės taikos. Ir būtent šiandien kažkaip itin neteisingai atrodo kolektyvinio skausmo ir jautrumo sąsaja su vienu iš ligos veidų.