John Irving's books have a certain sameness about them, even as they go off in many different directions.

Here it is interesting that he has writers as characters, and that the main writer character is a woman, but he seems oddly obsessed with this character's breasts. Everything about this novel is done well, and yet in a few weeks, I won't be able to remember which of his novels I've read. Was there one about a circus? And India? I really liked that one.

I gave up on this book with maybe fifty pages to go. I'm not sure why I kept going so long after realizing I disliked it -- I think I was waiting for it to get better, for Irving to come out with some kind of "aha! I actually am a good writer, I was just fucking with you this whole time!" moment. If he does, I couldn't hang on long enough to get there. John, I'll give you another chance someday, probably with "Garp".

This is one of the worst books I've ever read.

The first non-audio book short story or kids book I've finished in a bit.

I like this story because it covers time. Changes in life. And it covers culture. The cultures of New England and Amsterdam. It talks about love. Holding on. Letting go. Finding your home. I squirted a few tears at the end.

Kai nebūnu nusiteikusi eksperimentuoti, skaitau pažįstamų autorių kūrybą.

Su autorium bendrą kalbą radau skaitydama „Sidro namų taisykles“. Knyga paliko stiprų įspūdį, tad pažintį tęsiau pasinerdama į „Našlė vieneriems metams“.

Visų pirma, pamėgau Irving kaip istorijų pasakotoją. Jo istorijos įtaigios, įdomios, taiklios. Irving kūriniai pulsuoja gyvybe, yra „išlengvinti“ – jis sudėtingas situacijas ar patirtis pateikia paprastai.

Skaitydama kikenau kaip maža mergaitė, linkčiojau, stebėjausi. Net jei vietomis kūrinys pasirodė kiek ištemptas, tai netrukdė, o atvirkščiai – man norėjosi perprasti veikėjus, ilgiau pagyventi sukurtame pasaulyje.

Knygą prisiminsiu ne tik kaip puikiai parašytą, bet ir išmintingą istoriją. Autorius priminė, kad žmonės vadinamąsias gyvenimo tiesas ar patarimus dalija remdamiesi savo patirtimi. Vadinasi, nėra vienos universalios tiesos. Sveika sau vis priminti, kad gyvenu savo gyvenimą, o patarimus reiktų filtruoti – gali skirtis ne tik laikmetis, bet ir aplinkybės.

Išvada – linkiu skirti laiko šiai istorijai.