...
Show More
Rašau atsiliepimą įpusėjusi knygą. Puikiai parašyta baisiai man neįdomi knyga. Aš ją toliau skaitau dėl to, kad (1) retai nebaigiu skaityti knygų, (2) ji nėra bloga per se, (3) dėmesingumo (mindfulness) praktikai, nes, skirtingai nuo dažnos šiuolaikinės literatūros, čia gausu tiesiog buvimo čia, aplinkos, veiksmų aprašymų, bet ne pačio veiksmo.
O neįdomi ji man tikriausiai dėl to, jog aš visai nepatikėjau pagrindiniu veikėju - Ričardu Morganu. Aš negaliu patikėti, kad gali egzistuoti toks su gyvenimo negandomis susitaikantis žmogus.
O gal aš tai vadinu susitikymu, nes knyga parašyta taip, kaip mes žiūrime filmą - matome tik judesį, bet nematome išgyvenimų ir kas verda galvoje. Nes kas verda Ričardo galvoje ir širdyje perteikta labai paviršutiniškai, o tai kas perteikta manęs visai neįtikina. Aš dėl prisvilusios vakarienės daugiau pergyvenu, nei kad Ričardas dėl savo gyvenimo duobių.
O dabar atsiliepimas praėjus kiek laiko po šios knygos užvertimo. Kaip sunkiai ji man skaitės (ją beskaitydama perskaičiau dar 3 knygas pailsėjimui nuo Morgano kelio), tačiau nesigailiu, kad ji pateko man į rankas. Morgano pradine versija niekaip netikiu ir dabar, kažkaip keistai neįtikinamai autorė jį perteikė jo kelio pradžioje. Tačiau istorinis knygos aspektas buvo labai įdomus. Sunkiai įsivaizduojamas iš šių laikų perspektyvos.
Smulkmena, tačiau užstrigo vieta, kuri šiems laikams vargiai suvokiama: kai Morgano paklausė, ar nenorėtum nusiųsti laiško artimiesiems, nes tuo išplauks laivas, jis atsakė "ne šį kartą". Kitas kartas pasitaikys gal po pusmečio ar po metų, artimieji laišką gaus dar po metų. Mums, elektroninių laiškų kasdienybėje, toks tempas ir toks laiko vertinimas - nesuprantamas.
O neįdomi ji man tikriausiai dėl to, jog aš visai nepatikėjau pagrindiniu veikėju - Ričardu Morganu. Aš negaliu patikėti, kad gali egzistuoti toks su gyvenimo negandomis susitaikantis žmogus.
O gal aš tai vadinu susitikymu, nes knyga parašyta taip, kaip mes žiūrime filmą - matome tik judesį, bet nematome išgyvenimų ir kas verda galvoje. Nes kas verda Ričardo galvoje ir širdyje perteikta labai paviršutiniškai, o tai kas perteikta manęs visai neįtikina. Aš dėl prisvilusios vakarienės daugiau pergyvenu, nei kad Ričardas dėl savo gyvenimo duobių.
O dabar atsiliepimas praėjus kiek laiko po šios knygos užvertimo. Kaip sunkiai ji man skaitės (ją beskaitydama perskaičiau dar 3 knygas pailsėjimui nuo Morgano kelio), tačiau nesigailiu, kad ji pateko man į rankas. Morgano pradine versija niekaip netikiu ir dabar, kažkaip keistai neįtikinamai autorė jį perteikė jo kelio pradžioje. Tačiau istorinis knygos aspektas buvo labai įdomus. Sunkiai įsivaizduojamas iš šių laikų perspektyvos.
Smulkmena, tačiau užstrigo vieta, kuri šiems laikams vargiai suvokiama: kai Morgano paklausė, ar nenorėtum nusiųsti laiško artimiesiems, nes tuo išplauks laivas, jis atsakė "ne šį kartą". Kitas kartas pasitaikys gal po pusmečio ar po metų, artimieji laišką gaus dar po metų. Mums, elektroninių laiškų kasdienybėje, toks tempas ir toks laiko vertinimas - nesuprantamas.