Prireikė laiko, kad galėčiau surašyti mintis apie knygą ERŠKĖČIŲ PAUKŠČIAI. Jeigu reikėtų būti konkretesniam ir nusakyti vienu ar keliais žodžiais savo įspūdžius, sakyčiau – fenomenali.

Būdamas kiek jaunesnis, gal –niolikos metų, gavau rekomendaciją iš mamos. Mes labai retai kada kalbamės apie knygas, ji labiau panirusi į klasikinę rusų literatūrą. Kažkada mėginau jai duoti šį bei tą modernaus (iš savos operos), nepaėjo korta. Aš, deja, rusų klasikos literatūroje dar esu žalias, kaip pavasarį lapai ant medžių. Taigi, rekomedavo. Rekomendavo COLLEEN McCULLOUGH kūrinį ERŠKĖČIŲ PAUKŠČIAI. Kas tie erškėčiai, kokie tai paukščiai? Net neprisimenu, ar tuomet išgirdau iš jos apie ką yra knyga, tačiau prisimenu tik tokį dalyką – jos akis, emociją ir galią. Tuomet atrodė, kad tai tik rekomendacija, knyga, pasakojimas, tačiau pačiam perskaičius supratau, kokia artima šiam pasakojimui yra mama (o gal pasakojimas artimas mamai?).

Dabar, kai žiūriu į mintis ir kitas įvairias pasižymėtas detales, kuriomis noriu pasidalinti, suprantu, kad visko neapimsiu. O pavykus tai padaryti, sugadinsiu skaitymo malonumą neskaičiusiems. Tad dabar turiu perspėti, kad toliau, jeigu kūrinio ERŠKĖČIŲ PAUKŠČIAI neskaitėte, žengti nederėtų. Neskaitykite.

Nėra tinkamesnio laiko, kaip šis tokiai knygai perskaityti. Kai, rodos, veiksmas prasideda Naujojoje Zelandijoje, kai kiekviena pasakojimo detalė yra lengvai atpažįstama („Kaip ir visi namai Naujojoje Zelandijoje, jis buvo medinis, aplipdytas priestatais, bet tik vieno aukšto, kad nors kas liktų, jei būtų žemės drebėjimas. <...> Net viduržiemį, kai pavėsy per visą dieną išsilaiko nenutirpęs šerkšnas, žolė neparuduoja, o per ilgą švelnią vasarą ji pasidaro žalesnė. <...> Naujojoje Zelandijoje Dievo rykštė nepliekia iš dangaus, o grasina iš žemės gelmių.“).

Vėliau, įsibėgėjus, persikeliama į Australiją, tokią netolimą, bet kitokią aplinką, ir gyvenimas pasikeičia. Tai vieno gražaus šeimos medžio pasakojimas su neužmirštamomis atšakomis kiekvienam individui. Kartu tai meilės istorija. Uždraustos meilės pasakojimas, kuris vieniems žaidimas, kitiems pavydas, tretiems draudimas, gyvenimas, išdavystė, kančia, tremtis, užmarštis, mirtis. Visą tai jaučiau ir pats, buvau apsėstas gerų ir nedorų emocijų, dulkių gerklėje, nežmoniško karščio, didžios gamtos, menkos žmonijos.

Istorinis motyvas. Emigracija. Laikams būdingas suvokimas. Garbingumo matavimo matas („Kaip tėtė sako: kieno rankos pūslėtos, žinok, jis garbingas žmogus.“). Žmona ir svetimo vyro vaikas („Bet sunkiausia Frenkui buvo pažiūrėti į akis vaikams – ryškiaspalvis paukštis, negavęs pakilti į dangų, buvo gėdingai pargrąžintas namo, jo sparnai pakirpti, giesmė nutildyta.“). Garbės reikalas. Neapykanta. Savotiška meilė („Droviai ištiesusi ranką, Fija švelniai nubraukė jam nuo akių tiesius juodus plaukus; tik tokią glamonę sau leido.“). Dukrų ir sūnų vaidmuo („– Fija, o kaip jūsų duktė? Ar tik neužmiršote, kad turit dukterį? <...> – Argi šito neužmiršta visos moterys? Kas ta duktė? Tik skausmo priminimas, jaunesnė tavo pačios atmaina, kuri turės pakelti visa, ką tu jau pakėlei, verks tomis pačiomis ašaromis. <...> Aš stengiuosi užmiršti, kad turiu dukterį, o jei kada galvoju apie ją, galvoju kaip apie sūnų. Motinos neužmiršta tik sūnų.“). Moterų vaidmuo („Megė jai ne paslaptis, ji bus moteris. Fija žinojo, kas jos laukia, ir nei pavydėjo jai, nei jos gailėjo. Sūnūs kas kita; kiekvienas iš jų – stebuklas, atsiradęs iš jos, moters kūno. Sunku, kai nėra kas padeda namuose, bet sūnus verta auginti.“). Vyrija („Visos moterys Australijoje, išskyrus tik pačias mokyčiausias ir apsukriausias, laikė save, kaip ir buvo auklėjamos, savotišku vyro kilnojamuoju turtu <...>.“). Tikėjimas („– Deja, taip. Dievui viską aukoja./ – Tai Dievas dar didesnis pedas ir už Širduką Vilį./ – Galimas daiktas, – atsakė Džastina. – Šiaip ar taip, moterį jis nelabai myli. Mes – antra rūšis, paskutinės eilės viršutiniam balkone. Ložės ir pirmos parterio eilės – tik vyrams.“).

„Kokias jėgas jis rikiuoja, žvelgdamas į tolumą? Kokiomis sudėtingomis svarstyklėmis sveria savo sieloje meilę, geismą, pareigą, naudą, valią, ilgesį, ir kas iš jų nusvers?“

Uždrausta meilė. Jaunos mergaitės Megės ir vyresnio amžiaus kunigo Ralfo meilė. Pasižymėjau sau, kad šiuo kūriniu „užsiauginti sau žmoną“ įgauna prasmę. Vieną akimirką pasidaviau vieno veikėjo – Luko – išsakytoms mintims, kad „iš tikrųjų mylėti gali tik moterys ir tie vyrai, kurie turi kiek moteriškumo“. Stabtelėjau. Ar? O meilės įvairiuose pavidaluose buvo visur, mano mintys kilnojosi nuo vieno veikėjo prie kito, stiprių asmenybių, gyvenimiškų tiesų ir noro/nenoro lyginti kaip „anksčiau“ ir kaip „dabar“.

„Jūs, moterys, taip manot ir saugot savo paslaptis keršydamos už paniekinimą, už tai, kad Dievas nesukūrė jūsų pagal savo paveikslą.“

Neatrandu savyje tiek meilės Dievui, kiek tenka susidurti šiame pasakojime. Šventumas man yra šeimoje, todėl ją suprantu kaip svarbiausią savo gyvenimo detalę. Tai, kaip Ralfas save „aukoja“. Tai, kaip jis save dalina. Tai, kaip jai draudžiama. Tai, kokiomis priemonėmis ir sąlygomis („– Nerašyk. Jei kada būsi Australijoj, bus visai natūralu ir normalu, kad aplankysi Drohedą, bet perspėju tave, Ralfai, prieš tai gerai pagalvok. Tėra dvi vietos pasaulyje, kur tu visų pirmiausia mano, o paskui Dievo – čia, Metloke, ir Drohedoje.“). Tai, kaip gimsta silpnybė, o tuomet gimsta meilės vaisius. Tai, kaip ironiška, kad vaisius netoli nurieda nuo medžio („– Aš visą laiką to norėjau, – ištarė Denas beviltiškai, žvelgdamas į jos akis, kupinas mirtinos kančios. – O mama, kaip tu negali suprasti? Aš niekada niekada nieko kita nenorėjau, tik būti kunigas! Aš negaliu būti niekas kitas, tiktai kunigas!“).

Aš svarstau, kodėl ši knyga galėjo taip patikti mano mamai? Be jokios abejonės pirmoje eilėje – uždraustos meilės istorija. Toliau sektų nenusakoma meilė vaikams, o konkrečiau – berniukui. Sakoma, kad motinos neturi savo mėgstamiausio vaiko, bet iš savo požiūrio taško, galiu ginčytis. Manau, augant kartu po vienu stogu, daugiau meilės ir rūpestingumo gavau aš. Jaučiau, kad buvau mėgstamiausias vaikas, o sesuo pradžioje buvo tiesiog mergaitė, o po to tik dukra. Mama to niekada nesakė ir, manau, neparodė, tačiau jausti jaučiau (įdomu, kaip sesei?). Labai tikiuosi, kad mūsų mama dukros atžvilgiu buvo labiau panaši į Megę, ne į Fiją. Meilė dukrai pražydo, nors, galbūt, ir kiek pavėluotai. Ir dar viena idėja, kuri galėjo mano mamai patikti – brolio ir sesers neatskiriamumas („– Tikrai man tavęs reikia, Džase. Kas gi tries man į ausis, kaip senais laikais?“). Žinau, mama iki šiolei puoselėja viltį, kad mes su sese būsime kaip vienas kumštis – neatskiriami, neatplėšiami, vienas už kitą, kitas už vieną. Bene per kiekvieną gimtadienį galėtų sugalvoti tokį norą.

„Paukštis erškėčio perverta krūtine paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.“

Perskaityti kūrinį prasminga, kiekvienas puslapis atgabens milijoną jausmų, kančios, meilės, troškimo, neapykantos, nevilties, tikėjimo, draugiškumo, melo, širdgėlos. Vienomis akimirkomis norėsis džiaugtis, kitomis – plėšyti puslapius, trečiu atveju norėsis leisti į taiką ir ramybę su pačiu savimi ir savo širdimi. Atleisti aplinkai, pamilti ir mylėti dar labiau, dėkoti, neužmiršti, būti šalia ir visada sakyti tai, kas spaudžia širdį. Apvers aukštyn kojom, sudrebins kūną, susprogdins jausmus, privers iš naujo perkratyti vertybes, suteiks progą atsigręžti. Tai visą ką keičianti knyga, sielos veidrodis.

Dabar, kai pasidalinau mintimis su pačiu savimi, laukia pats sudėtingiausias knygos aptarimas – su sava mama.

I am only giving this book 5 stars because I can't give it 10. This is one of the best books I have ever read!

Highly recommend!

شاهکار، فوق العاده زیبا
تا حالا کلاسیک استرالیا نخونده بودم اما این کتاب فوق العاده زیبا بود
داستان زندگی یه خانواده پرجمعیت با محوریت مگی کلیری از سن چهار سالگی تا سی سالگی دخترش
کتابی پر فراز و نشیب با تلخی ها و شیرینی های خاص خودش و عشق
عشقی خاص و متفاوت با سرنوشتی متفاوت
هر چی از قشنگیش بگم کم گفتم
حتما بخونید و امکان نداره از خوندنش لذت نبرید و جزو کتابای موردعلاقتون نشه

It’s a rough job reading a novel that tears your heart apart, but it’s rougher still to see it on GR forty years later... and then give it FIVE STARS!

WHY in the name of Sam Hill would I do that?

Books can drive you into irrational behaviour. But you know what’s WORSE?

This book turned me into a Catholic convert.

No joke.

I MUST be crazy, right?

Actually, no...

This book proved to me that Christianity is a religion, above all, of TRYING. Of ‘d*mning the torpedoes’ and sailing ‘full speed ahead.’ Of getting up off the dirty floor, dusting yourself off, and getting back into the fray.

For in 1980 I was in the very THICK of the Soup.

My meds were an obnoxious fallback for my stress and I HATED my job. At times that autumn - the only time it ever happened to me - I felt almost suicidal.

I was at the proverbial end of my rope...

Then I read this calamitous set of hopeless misadventures set in the Australian outback. It gripped me till the end.

You know, I had everything: a wonderful fiancé, good friends, and I had just secured a promotion. And this job was it.

So what was the problem?

Well, I worked in an Automated Supply Cell. This job necessitated following computer orders partly written in machine language (remember the pre-desktop-computer days? ) to fill orders.

That’s right - the Stone Age, I think we call it now.

Bill Gates, BTW a wonderful GR reviewer, was, way back then, a kid like me. But he woulda known better.

Help! I needed H-E-L-P!!!

So, there I was, up crap creek without a paddle, and on my coffee breaks I poured my soul into The Thorn Birds. I guess misery really DOES love company.

But The Thorn Birds, above all, is a Fantastically HUMAN book, though it can singe your soul. And that’s why it clicked for me.

It showed me REAL LIFE AS IT IS.

Straight - no chaser, as Thelonius Monk once said.

The Thorn Birds LIVES.

It BREATHES.

It’s FLESH & BLOOD writing.

The same as my newly-restored Faith - with all of its faults and blemishes and, yes! ALONG with all the Chorus of Loud Protests it elicits from this ugly but fading postmodern fracas we call the world...

The VERY SAME FAITH.

Believe it, or NOT.

" إن الطير الذي يغرز الشوكة في صدره يتبع بذلك قانوناً ثابتاً ، وهذا القانون يفرض نفسه عليه . إنه لا يعلم ما الذي يدفعه إلى غرز الشوكة في صدره ، فيموت وهو يغني . وفي اللحظة التي تخترقه بها الشوكة ، لا يدري بأن الموت قادم ، ولكنه يغرد ، ويغرد ، ويغرد إلى أن لا تبقى فيه ذرة من الحياة لنغمة أخرى . أما نحن ، فعندما نغرز الأشواك في صدورنا ، فإننا نعلم ، ونفهم . ومع ذلك فنحن نفعله ، نحن نفعله مع ذلك ."
صادفت الرواية في معرض الكتاب ولم أكن قد سمعت بها ولا أنوي شراءها ، وكانت هناك سيدة لطيفة جداً هي المسؤولة عن قسم دار طلاس في المعرض قد بذلت مجهوداً كبيراً لإقناعي بشراءها وقد حدث ما أرادت أخيراً .. أنا الآن ممتنة لهذه السيدة من كل قلبي وإلى الأبد ❤
الرواية تصنف ضمن الروائع الكلاسيكية إلى جانب شجرة تنمو في بروكلين ولا تقتل عصفورا ساخراً وذهب مع الريح .

Dar prieš skaitant šią knygą, žinojau, kad ji yra apie uždraustą meilę. Tokios knygos nėra man prie širdies, tai galvojau bus taip saldu, kad vartysiu akis beskaitydama. Ir vat šitoj vietoj buvau neteisi. Šioj knygoj tiek visko daug ir taip viskas gerai sudėliota ir parašyta, kad ta uždrausta meilė man liko nublankus kažkur, kiti dalykai labiau patraukė mano dėmesį. Buvo ir juoko, ir netikėtumų, ir liūdesio. Nu labai gerai parašyta, aprašyta tiek dešimtmečių ir viskas tiesiog eina sava vaga.

نظرات در باره این کتاب بسیار متفاوته ، از [حیف وقت که برای خوندن این کتاب گذاشتم] تا [من لحظه لحظه داستان رو زندگی کردم] شاید این تفاوت بیشتر ناشی از سن خوانندگان باشه ،خودم که سالها پیش خوندم فکر میکنم اگر کسی پنجاه صفحه ابتدا رو تاب بیاره دیگر توان برزمین گذاشتنش رو نداره

Magnífico! Y me quedo corta; cortísima. Tanto que he estado a punto de otorgarle mis segundas 6 estrellas del año. Hace años vi por la tele la serie que se hizo de esta novela, pero no hay punto de comparación; es imposible. En la novela vemos y sentimos a todos sus personajes, sus miedos, sus inquietudes y deseos; todo lo que aman y aborrecen. Sus defectos y virtudes. Sencillamente muy muy fan de esta escritora.

Fora-me dito que “Pássaros Feridos” era um livro sobre o amor proibido entre uma nova zelandesa e um padre. Colocá-lo assim é simplista demais. É um livro que põe em perspectiva as vidas, os papéis, as obrigações, as dores de alma e os desafios que cada um está fadado a enfrentar.
A história começa com uma família de imigrantes irlandeses com várias crianças a passar dificuldades na Nova Zelândia, no início do séc. XX. É no seio dessa família que a única menina, Maggie, começa a procurar o seu lugar no mundo. Nesta etapa da história surgem os primeiros pontos fortes da mesma; a relação entre Fee e Patsy, os pais de Maggie, e a doçura premente entre Maggie e o irmão mais velho, Frank.
Julguei que tudo se passaria aí, nessa pequena cabana na Nova Zelândia, onde Maggie ajudaria sempre a mãe com as mil e uma tarefas do lar e os seus muitos irmãos cresceriam para se tornar tosquiadores como o pai. Mas então os ventos chamam-nos para a Austrália e, desembarcados em Sydney, seguem para Drogheda, uma próspera fazenda de criação de carneiros australiana. Como herdeiros dessa fazenda, os Cleary começam assim a adaptação a uma vida com menos desafios, mas numa terra de grande beleza e de grandes durezas também. Ora enfrentam dilúvios, ora sobrevivem a dez anos de seca. Ora a vida animal tenta atacá-los – e inclusive arrebata-lhes vidas – ou desabam tempestades com cargas eléctricas tão fortes que pegam fogo a hectares de terra.
É neste cenário de adaptação que o Padre Ralph de Bricassart conhece Maggie e a sua família, e se propõe a ajudá-los com a adaptação e a proteger Maggie, posto que a mãe parece vê-la como algo de incómodo e os irmãos se vão tornando demasiado duros para olharem pelas suas necessidades. Ralph antevê na pequena Maggie o universo de brandura e generosidade em que ela mais tarde se tornará e assim, nas circunstâncias mais improváveis, nasce um amor condenado à grandiosidade da tragédia.
O livro atravessa quase todo o século XX. Do que a II Guerra Mundial significou para a Austrália, como possessão britânica, às muitas revoluções que tomaram a Europa e a mudaram, tornando-a naquilo que é hoje. Os tempos também mudam; da avó Fee que hesita em abandonar os corpetes e em envergar um vestido leve para os quarenta e cinco graus à sombra da Austrália, à neta Justine que é actriz em Londres e adopta a irreverência da recente “mini-saia”. Mas não é somente este o ponto forte do livro – o retrato político-social do mundo ao longo de todo um século. O mais significativo do livro são, sem dúvida, as relações interpessoais.
Cada uma das personagens principais, de personalidades marcantes – Maggie, Fee, Ralph, a tia Mary, Frank, Luke, Justine, Dane, Rainer, etc., etc., etc., tem algo de tão rico em si que nos rouba o pio. Todos eles passam por verdadeiros momentos de assombro em que se dão conta de quem são realmente, do que pretendem, dos erros que cometeram, do que mais valorizam e que estão em vias de perder. É um grande livro sobre perseguir-se os objectivos pessoais e deixarmo-nos cegar por eles. É um livro sobre cometer-se erros, assumir-se compromissos, choques de interesses, abdicação. O destino, ali tão marcante, tudo o que vai a voltar, a vida a exigir pagamento para as benesses.
Já praticamente no final, o novo ritmo protagonizado por três gerações de mulheres Cleary comoveu-me bastante. Fee, Maggie e Justine são muito diferentes entre si. A primeira abraçou o seu destino sem estrebuchar, a segunda lutou pelo que queria, mas a força dos costumes subjugou-a, e a terceira vive a vida ao sabor das suas vontades.
Confesso que a Justine, embora tenha aparecido para aí a 75% do livro, se tornou facilmente na minha personagem favorita. Possuia a firmeza de carácter que faltava à Maggie, embora a própria Maggie não seja nenhum capacho, é um bocadinho mais conformada. Não me admira que causasse estranheza, posto que diz o que lhe passa pela cabeça, choca quem a rodeia e não procura agradar ninguém. Comoveu-me a sua força – em parte apenas fachada -, o amor incondicional que dedicava ao irmão e, mais tarde, as dificuldades que encontrou para dar-se ao homem da sua vida. Por medo de perder, de ser magoada, de querer e não poder ter. O amor é fraqueza, e Justine sabe-o como ninguém.
Todas as personagens sofrem grandes desenvolvimentos, grandes mudanças proporcionadas pelos tempos, as interacções e a idade. Foi agradável ver esses envelhecimentos, o tempo parece ser, ele mesmo, uma das personagens habilmente arquitectadas pela autora.
Como ponto fraco, que me impede de dar um cinco sólido, aponto duas mortes de personagens importantíssimas para a trama, que se sucedem de um modo pouco convincente e que se dão, também, sem motivo aparente. São um pouco rebuscadas, desenquadradas e inesperadas, embora tenham, claro, uma importância maior para o desenrolar do enredo.
É uma saga maravilhosa sobre uma família de trabalhadores, de mulheres de época sem a presunção de serem mais do que é esperado delas, mas também sobre o quebrar dos grilhões face aos preconceitos do passado. Um retrato de vidas, melancólico e, por vezes, doloroso. O livro lembra-me muito a filosofia budista, que defende que viver é sofrer. A obra compara os actos humanos aos do pássaro que pressiona o próprio peito contra um espinho e que, enquanto sofre, solta um trinado de beleza incomparável. Apenas que, no caso dos humanos, sabemos o que sucede ao procurarmos o espinho, e ainda assim fazemo-lo. "Pássaros Feridos" traz o conforto da inevitabilidade dos erros.
Vai directamente para a minha gaveta dos favoritos.

The Thorn Birds by Colleen McCullough is a classic story about family and love. I didn’t quite know what I was getting myself into when I picked up this chunky book – but yes, the importance of family and the vagaries of love predominate.

This epic covers three generations of the Cleary family. We start around 1915 with Paddy and Fee Cleary scraping a living in rural New Zealand – they are poor but manage to make do. Their progeny mushrooms into a bunch of boys and a gorgeous girl called Meggie – a main character. Paddy receives a call from an auntie in Australia running a cattle and sheep farm in remote far Northwest New South Wales. This ‘interesting’ auntie invites the family to take over the farm called Drogheda when she passes – along with her vast inheritance.

Sounds good, doesn’t it? However, it all gets a bit complicated and messy. The most interesting character for me in this story is Father Ralph de Bricassart. This character was terrible conflicted – he loves Meggie with all his heart, but his love and devotion to God – as a Catholic priest – make this love story as memorable as it gets. Father Ralph is on a trajectory that will take him to the Vatican, he's very handsome, charming, intelligent (the bastard!!) and turns heads wherever he goes.

There’s one detestable guy in this, a bloke called Luke O’Neill. This man is a tosser of the highest order – I won’t give anything away for those who haven’t read this, but I felt like shaking him. He treated my favourite character in this story deploringly. In fact, his journey also took us to Far North Queensland (even Cairns where I live). McCullough describes the intolerable humidity of FNQ perfectly – everything from the sweet smell to the suffocating moisture.

Fun Fact: BTW I thought I saw Luke O’Neill down Cairns main street the other day, I was determined to confront him but, you see - I have this dodgy knee and I’m still a little particular about social distancing, so I vehemently muttered something rude under my breath as I walked past him. He got the message alright!!!!

In addition to love and family, a third major theme here is Christianity, particularly the Catholic version. The sacrifice mere men of the cloth need to commit to is no small thing, the torment must tear many priests to bits. Hey, listen, I have only mentioned a few of the great characters here – there are many, many more – such as the acerbic Justine, the beautiful boy Dane, fighting Frank, earnest Paddy, ever so patient Rein – and so, so many more. If you read this or have read this – no doubt one or more of these characters has or will wedge themselves in your mind or heart. I’ve stuffed a couple of them in my heart that’s for sure.

The bird with the thorn in its breast, it follows an immutable law; it is driven by it knows not what to impale itself and die singing. At the very instant the thorn enters there is no awareness of the dying to come; it simply sings and sings until there is not the life left to utter another note. But we, put the thorns in our breasts, we know. We understand. And still, we do it. Still, we do it

Doesn’t that take your breath away? McCullough’s prose here is a bit special. There were many ‘oh gosh’ instances in this epic, a few moments causing me to stop and ponder, and a couple where my heart fell through the floor. Oh man.

Stories like this aren’t just intergenerational tales about people and families. More importantly, they are stories that make us reflect on our own life, our own relationships and that is what this reading game is all about I suppose.

Just finished this book and review & it's 11pm here – I will sleep very, very well tonight indeed. Goodnight.

5 of the BIGGEST Stars

3.5 estrellas y es que aunque lo disfruté a lo grande hay varios temas que hoy se ven bajo otra mirada.

692 pages of a wonderful family saga. I loved it all.....the secrets, the family, the bonds, the deceit, the stubbornness, the pride and the love!!!! Sooooo goooood!