...
Show More
Prireikė laiko, kad galėčiau surašyti mintis apie knygą ERŠKĖČIŲ PAUKŠČIAI. Jeigu reikėtų būti konkretesniam ir nusakyti vienu ar keliais žodžiais savo įspūdžius, sakyčiau – fenomenali.
Būdamas kiek jaunesnis, gal –niolikos metų, gavau rekomendaciją iš mamos. Mes labai retai kada kalbamės apie knygas, ji labiau panirusi į klasikinę rusų literatūrą. Kažkada mėginau jai duoti šį bei tą modernaus (iš savos operos), nepaėjo korta. Aš, deja, rusų klasikos literatūroje dar esu žalias, kaip pavasarį lapai ant medžių. Taigi, rekomedavo. Rekomendavo COLLEEN McCULLOUGH kūrinį ERŠKĖČIŲ PAUKŠČIAI. Kas tie erškėčiai, kokie tai paukščiai? Net neprisimenu, ar tuomet išgirdau iš jos apie ką yra knyga, tačiau prisimenu tik tokį dalyką – jos akis, emociją ir galią. Tuomet atrodė, kad tai tik rekomendacija, knyga, pasakojimas, tačiau pačiam perskaičius supratau, kokia artima šiam pasakojimui yra mama (o gal pasakojimas artimas mamai?).
Dabar, kai žiūriu į mintis ir kitas įvairias pasižymėtas detales, kuriomis noriu pasidalinti, suprantu, kad visko neapimsiu. O pavykus tai padaryti, sugadinsiu skaitymo malonumą neskaičiusiems. Tad dabar turiu perspėti, kad toliau, jeigu kūrinio ERŠKĖČIŲ PAUKŠČIAI neskaitėte, žengti nederėtų. Neskaitykite.
Nėra tinkamesnio laiko, kaip šis tokiai knygai perskaityti. Kai, rodos, veiksmas prasideda Naujojoje Zelandijoje, kai kiekviena pasakojimo detalė yra lengvai atpažįstama („Kaip ir visi namai Naujojoje Zelandijoje, jis buvo medinis, aplipdytas priestatais, bet tik vieno aukšto, kad nors kas liktų, jei būtų žemės drebėjimas. <...> Net viduržiemį, kai pavėsy per visą dieną išsilaiko nenutirpęs šerkšnas, žolė neparuduoja, o per ilgą švelnią vasarą ji pasidaro žalesnė. <...> Naujojoje Zelandijoje Dievo rykštė nepliekia iš dangaus, o grasina iš žemės gelmių.“).
Vėliau, įsibėgėjus, persikeliama į Australiją, tokią netolimą, bet kitokią aplinką, ir gyvenimas pasikeičia. Tai vieno gražaus šeimos medžio pasakojimas su neužmirštamomis atšakomis kiekvienam individui. Kartu tai meilės istorija. Uždraustos meilės pasakojimas, kuris vieniems žaidimas, kitiems pavydas, tretiems draudimas, gyvenimas, išdavystė, kančia, tremtis, užmarštis, mirtis. Visą tai jaučiau ir pats, buvau apsėstas gerų ir nedorų emocijų, dulkių gerklėje, nežmoniško karščio, didžios gamtos, menkos žmonijos.
Istorinis motyvas. Emigracija. Laikams būdingas suvokimas. Garbingumo matavimo matas („Kaip tėtė sako: kieno rankos pūslėtos, žinok, jis garbingas žmogus.“). Žmona ir svetimo vyro vaikas („Bet sunkiausia Frenkui buvo pažiūrėti į akis vaikams – ryškiaspalvis paukštis, negavęs pakilti į dangų, buvo gėdingai pargrąžintas namo, jo sparnai pakirpti, giesmė nutildyta.“). Garbės reikalas. Neapykanta. Savotiška meilė („Droviai ištiesusi ranką, Fija švelniai nubraukė jam nuo akių tiesius juodus plaukus; tik tokią glamonę sau leido.“). Dukrų ir sūnų vaidmuo („– Fija, o kaip jūsų duktė? Ar tik neužmiršote, kad turit dukterį? <...> – Argi šito neužmiršta visos moterys? Kas ta duktė? Tik skausmo priminimas, jaunesnė tavo pačios atmaina, kuri turės pakelti visa, ką tu jau pakėlei, verks tomis pačiomis ašaromis. <...> Aš stengiuosi užmiršti, kad turiu dukterį, o jei kada galvoju apie ją, galvoju kaip apie sūnų. Motinos neužmiršta tik sūnų.“). Moterų vaidmuo („Megė jai ne paslaptis, ji bus moteris. Fija žinojo, kas jos laukia, ir nei pavydėjo jai, nei jos gailėjo. Sūnūs kas kita; kiekvienas iš jų – stebuklas, atsiradęs iš jos, moters kūno. Sunku, kai nėra kas padeda namuose, bet sūnus verta auginti.“). Vyrija („Visos moterys Australijoje, išskyrus tik pačias mokyčiausias ir apsukriausias, laikė save, kaip ir buvo auklėjamos, savotišku vyro kilnojamuoju turtu <...>.“). Tikėjimas („– Deja, taip. Dievui viską aukoja./ – Tai Dievas dar didesnis pedas ir už Širduką Vilį./ – Galimas daiktas, – atsakė Džastina. – Šiaip ar taip, moterį jis nelabai myli. Mes – antra rūšis, paskutinės eilės viršutiniam balkone. Ložės ir pirmos parterio eilės – tik vyrams.“).
„Kokias jėgas jis rikiuoja, žvelgdamas į tolumą? Kokiomis sudėtingomis svarstyklėmis sveria savo sieloje meilę, geismą, pareigą, naudą, valią, ilgesį, ir kas iš jų nusvers?“
Uždrausta meilė. Jaunos mergaitės Megės ir vyresnio amžiaus kunigo Ralfo meilė. Pasižymėjau sau, kad šiuo kūriniu „užsiauginti sau žmoną“ įgauna prasmę. Vieną akimirką pasidaviau vieno veikėjo – Luko – išsakytoms mintims, kad „iš tikrųjų mylėti gali tik moterys ir tie vyrai, kurie turi kiek moteriškumo“. Stabtelėjau. Ar? O meilės įvairiuose pavidaluose buvo visur, mano mintys kilnojosi nuo vieno veikėjo prie kito, stiprių asmenybių, gyvenimiškų tiesų ir noro/nenoro lyginti kaip „anksčiau“ ir kaip „dabar“.
„Jūs, moterys, taip manot ir saugot savo paslaptis keršydamos už paniekinimą, už tai, kad Dievas nesukūrė jūsų pagal savo paveikslą.“
Neatrandu savyje tiek meilės Dievui, kiek tenka susidurti šiame pasakojime. Šventumas man yra šeimoje, todėl ją suprantu kaip svarbiausią savo gyvenimo detalę. Tai, kaip Ralfas save „aukoja“. Tai, kaip jis save dalina. Tai, kaip jai draudžiama. Tai, kokiomis priemonėmis ir sąlygomis („– Nerašyk. Jei kada būsi Australijoj, bus visai natūralu ir normalu, kad aplankysi Drohedą, bet perspėju tave, Ralfai, prieš tai gerai pagalvok. Tėra dvi vietos pasaulyje, kur tu visų pirmiausia mano, o paskui Dievo – čia, Metloke, ir Drohedoje.“). Tai, kaip gimsta silpnybė, o tuomet gimsta meilės vaisius. Tai, kaip ironiška, kad vaisius netoli nurieda nuo medžio („– Aš visą laiką to norėjau, – ištarė Denas beviltiškai, žvelgdamas į jos akis, kupinas mirtinos kančios. – O mama, kaip tu negali suprasti? Aš niekada niekada nieko kita nenorėjau, tik būti kunigas! Aš negaliu būti niekas kitas, tiktai kunigas!“).
Aš svarstau, kodėl ši knyga galėjo taip patikti mano mamai? Be jokios abejonės pirmoje eilėje – uždraustos meilės istorija. Toliau sektų nenusakoma meilė vaikams, o konkrečiau – berniukui. Sakoma, kad motinos neturi savo mėgstamiausio vaiko, bet iš savo požiūrio taško, galiu ginčytis. Manau, augant kartu po vienu stogu, daugiau meilės ir rūpestingumo gavau aš. Jaučiau, kad buvau mėgstamiausias vaikas, o sesuo pradžioje buvo tiesiog mergaitė, o po to tik dukra. Mama to niekada nesakė ir, manau, neparodė, tačiau jausti jaučiau (įdomu, kaip sesei?). Labai tikiuosi, kad mūsų mama dukros atžvilgiu buvo labiau panaši į Megę, ne į Fiją. Meilė dukrai pražydo, nors, galbūt, ir kiek pavėluotai. Ir dar viena idėja, kuri galėjo mano mamai patikti – brolio ir sesers neatskiriamumas („– Tikrai man tavęs reikia, Džase. Kas gi tries man į ausis, kaip senais laikais?“). Žinau, mama iki šiolei puoselėja viltį, kad mes su sese būsime kaip vienas kumštis – neatskiriami, neatplėšiami, vienas už kitą, kitas už vieną. Bene per kiekvieną gimtadienį galėtų sugalvoti tokį norą.
„Paukštis erškėčio perverta krūtine paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.“
Perskaityti kūrinį prasminga, kiekvienas puslapis atgabens milijoną jausmų, kančios, meilės, troškimo, neapykantos, nevilties, tikėjimo, draugiškumo, melo, širdgėlos. Vienomis akimirkomis norėsis džiaugtis, kitomis – plėšyti puslapius, trečiu atveju norėsis leisti į taiką ir ramybę su pačiu savimi ir savo širdimi. Atleisti aplinkai, pamilti ir mylėti dar labiau, dėkoti, neužmiršti, būti šalia ir visada sakyti tai, kas spaudžia širdį. Apvers aukštyn kojom, sudrebins kūną, susprogdins jausmus, privers iš naujo perkratyti vertybes, suteiks progą atsigręžti. Tai visą ką keičianti knyga, sielos veidrodis.
Dabar, kai pasidalinau mintimis su pačiu savimi, laukia pats sudėtingiausias knygos aptarimas – su sava mama.
Būdamas kiek jaunesnis, gal –niolikos metų, gavau rekomendaciją iš mamos. Mes labai retai kada kalbamės apie knygas, ji labiau panirusi į klasikinę rusų literatūrą. Kažkada mėginau jai duoti šį bei tą modernaus (iš savos operos), nepaėjo korta. Aš, deja, rusų klasikos literatūroje dar esu žalias, kaip pavasarį lapai ant medžių. Taigi, rekomedavo. Rekomendavo COLLEEN McCULLOUGH kūrinį ERŠKĖČIŲ PAUKŠČIAI. Kas tie erškėčiai, kokie tai paukščiai? Net neprisimenu, ar tuomet išgirdau iš jos apie ką yra knyga, tačiau prisimenu tik tokį dalyką – jos akis, emociją ir galią. Tuomet atrodė, kad tai tik rekomendacija, knyga, pasakojimas, tačiau pačiam perskaičius supratau, kokia artima šiam pasakojimui yra mama (o gal pasakojimas artimas mamai?).
Dabar, kai žiūriu į mintis ir kitas įvairias pasižymėtas detales, kuriomis noriu pasidalinti, suprantu, kad visko neapimsiu. O pavykus tai padaryti, sugadinsiu skaitymo malonumą neskaičiusiems. Tad dabar turiu perspėti, kad toliau, jeigu kūrinio ERŠKĖČIŲ PAUKŠČIAI neskaitėte, žengti nederėtų. Neskaitykite.
Nėra tinkamesnio laiko, kaip šis tokiai knygai perskaityti. Kai, rodos, veiksmas prasideda Naujojoje Zelandijoje, kai kiekviena pasakojimo detalė yra lengvai atpažįstama („Kaip ir visi namai Naujojoje Zelandijoje, jis buvo medinis, aplipdytas priestatais, bet tik vieno aukšto, kad nors kas liktų, jei būtų žemės drebėjimas. <...> Net viduržiemį, kai pavėsy per visą dieną išsilaiko nenutirpęs šerkšnas, žolė neparuduoja, o per ilgą švelnią vasarą ji pasidaro žalesnė. <...> Naujojoje Zelandijoje Dievo rykštė nepliekia iš dangaus, o grasina iš žemės gelmių.“).
Vėliau, įsibėgėjus, persikeliama į Australiją, tokią netolimą, bet kitokią aplinką, ir gyvenimas pasikeičia. Tai vieno gražaus šeimos medžio pasakojimas su neužmirštamomis atšakomis kiekvienam individui. Kartu tai meilės istorija. Uždraustos meilės pasakojimas, kuris vieniems žaidimas, kitiems pavydas, tretiems draudimas, gyvenimas, išdavystė, kančia, tremtis, užmarštis, mirtis. Visą tai jaučiau ir pats, buvau apsėstas gerų ir nedorų emocijų, dulkių gerklėje, nežmoniško karščio, didžios gamtos, menkos žmonijos.
Istorinis motyvas. Emigracija. Laikams būdingas suvokimas. Garbingumo matavimo matas („Kaip tėtė sako: kieno rankos pūslėtos, žinok, jis garbingas žmogus.“). Žmona ir svetimo vyro vaikas („Bet sunkiausia Frenkui buvo pažiūrėti į akis vaikams – ryškiaspalvis paukštis, negavęs pakilti į dangų, buvo gėdingai pargrąžintas namo, jo sparnai pakirpti, giesmė nutildyta.“). Garbės reikalas. Neapykanta. Savotiška meilė („Droviai ištiesusi ranką, Fija švelniai nubraukė jam nuo akių tiesius juodus plaukus; tik tokią glamonę sau leido.“). Dukrų ir sūnų vaidmuo („– Fija, o kaip jūsų duktė? Ar tik neužmiršote, kad turit dukterį? <...> – Argi šito neužmiršta visos moterys? Kas ta duktė? Tik skausmo priminimas, jaunesnė tavo pačios atmaina, kuri turės pakelti visa, ką tu jau pakėlei, verks tomis pačiomis ašaromis. <...> Aš stengiuosi užmiršti, kad turiu dukterį, o jei kada galvoju apie ją, galvoju kaip apie sūnų. Motinos neužmiršta tik sūnų.“). Moterų vaidmuo („Megė jai ne paslaptis, ji bus moteris. Fija žinojo, kas jos laukia, ir nei pavydėjo jai, nei jos gailėjo. Sūnūs kas kita; kiekvienas iš jų – stebuklas, atsiradęs iš jos, moters kūno. Sunku, kai nėra kas padeda namuose, bet sūnus verta auginti.“). Vyrija („Visos moterys Australijoje, išskyrus tik pačias mokyčiausias ir apsukriausias, laikė save, kaip ir buvo auklėjamos, savotišku vyro kilnojamuoju turtu <...>.“). Tikėjimas („– Deja, taip. Dievui viską aukoja./ – Tai Dievas dar didesnis pedas ir už Širduką Vilį./ – Galimas daiktas, – atsakė Džastina. – Šiaip ar taip, moterį jis nelabai myli. Mes – antra rūšis, paskutinės eilės viršutiniam balkone. Ložės ir pirmos parterio eilės – tik vyrams.“).
„Kokias jėgas jis rikiuoja, žvelgdamas į tolumą? Kokiomis sudėtingomis svarstyklėmis sveria savo sieloje meilę, geismą, pareigą, naudą, valią, ilgesį, ir kas iš jų nusvers?“
Uždrausta meilė. Jaunos mergaitės Megės ir vyresnio amžiaus kunigo Ralfo meilė. Pasižymėjau sau, kad šiuo kūriniu „užsiauginti sau žmoną“ įgauna prasmę. Vieną akimirką pasidaviau vieno veikėjo – Luko – išsakytoms mintims, kad „iš tikrųjų mylėti gali tik moterys ir tie vyrai, kurie turi kiek moteriškumo“. Stabtelėjau. Ar? O meilės įvairiuose pavidaluose buvo visur, mano mintys kilnojosi nuo vieno veikėjo prie kito, stiprių asmenybių, gyvenimiškų tiesų ir noro/nenoro lyginti kaip „anksčiau“ ir kaip „dabar“.
„Jūs, moterys, taip manot ir saugot savo paslaptis keršydamos už paniekinimą, už tai, kad Dievas nesukūrė jūsų pagal savo paveikslą.“
Neatrandu savyje tiek meilės Dievui, kiek tenka susidurti šiame pasakojime. Šventumas man yra šeimoje, todėl ją suprantu kaip svarbiausią savo gyvenimo detalę. Tai, kaip Ralfas save „aukoja“. Tai, kaip jis save dalina. Tai, kaip jai draudžiama. Tai, kokiomis priemonėmis ir sąlygomis („– Nerašyk. Jei kada būsi Australijoj, bus visai natūralu ir normalu, kad aplankysi Drohedą, bet perspėju tave, Ralfai, prieš tai gerai pagalvok. Tėra dvi vietos pasaulyje, kur tu visų pirmiausia mano, o paskui Dievo – čia, Metloke, ir Drohedoje.“). Tai, kaip gimsta silpnybė, o tuomet gimsta meilės vaisius. Tai, kaip ironiška, kad vaisius netoli nurieda nuo medžio („– Aš visą laiką to norėjau, – ištarė Denas beviltiškai, žvelgdamas į jos akis, kupinas mirtinos kančios. – O mama, kaip tu negali suprasti? Aš niekada niekada nieko kita nenorėjau, tik būti kunigas! Aš negaliu būti niekas kitas, tiktai kunigas!“).
Aš svarstau, kodėl ši knyga galėjo taip patikti mano mamai? Be jokios abejonės pirmoje eilėje – uždraustos meilės istorija. Toliau sektų nenusakoma meilė vaikams, o konkrečiau – berniukui. Sakoma, kad motinos neturi savo mėgstamiausio vaiko, bet iš savo požiūrio taško, galiu ginčytis. Manau, augant kartu po vienu stogu, daugiau meilės ir rūpestingumo gavau aš. Jaučiau, kad buvau mėgstamiausias vaikas, o sesuo pradžioje buvo tiesiog mergaitė, o po to tik dukra. Mama to niekada nesakė ir, manau, neparodė, tačiau jausti jaučiau (įdomu, kaip sesei?). Labai tikiuosi, kad mūsų mama dukros atžvilgiu buvo labiau panaši į Megę, ne į Fiją. Meilė dukrai pražydo, nors, galbūt, ir kiek pavėluotai. Ir dar viena idėja, kuri galėjo mano mamai patikti – brolio ir sesers neatskiriamumas („– Tikrai man tavęs reikia, Džase. Kas gi tries man į ausis, kaip senais laikais?“). Žinau, mama iki šiolei puoselėja viltį, kad mes su sese būsime kaip vienas kumštis – neatskiriami, neatplėšiami, vienas už kitą, kitas už vieną. Bene per kiekvieną gimtadienį galėtų sugalvoti tokį norą.
„Paukštis erškėčio perverta krūtine paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.“
Perskaityti kūrinį prasminga, kiekvienas puslapis atgabens milijoną jausmų, kančios, meilės, troškimo, neapykantos, nevilties, tikėjimo, draugiškumo, melo, širdgėlos. Vienomis akimirkomis norėsis džiaugtis, kitomis – plėšyti puslapius, trečiu atveju norėsis leisti į taiką ir ramybę su pačiu savimi ir savo širdimi. Atleisti aplinkai, pamilti ir mylėti dar labiau, dėkoti, neužmiršti, būti šalia ir visada sakyti tai, kas spaudžia širdį. Apvers aukštyn kojom, sudrebins kūną, susprogdins jausmus, privers iš naujo perkratyti vertybes, suteiks progą atsigręžti. Tai visą ką keičianti knyga, sielos veidrodis.
Dabar, kai pasidalinau mintimis su pačiu savimi, laukia pats sudėtingiausias knygos aptarimas – su sava mama.