This is the first of Isabel Allende that I've read, and I'm more than willing to give her a second chance, but I was very unmoved by this novel. Characters made choices without any real explanation or lead up; events happened just because they happened. Although the writing was lush and the events themselves often interesting, the fact that the book was so expository was irritating, and I didn't wind up caring much for any of the characters as a result.

Additionally, the whole book is about this FANTASTIC, mesmerizing storyteller, a modern-day Scheherazade -- and yet with the exception of one page of her actual storytelling near the novel's end, I have no idea why I should believe that she's so incredible other than that I'm told (by the character herself) that she is so, repeatedly. It's basically the equivalent of Tenacious D's "Tribute" (a song *about* the best song in the world) - a ridiculous dodge. 1001 Arabian Nights works because it comprises the fabulous tales Scheherazade tells, not because it tells the tale of Scheherazade telling the tales.

mergaitė, kuri pasakojo istorijas

Su čilietiškomis, sodriomis, egzotiškomis Isabel Allende fantazijomis susiduriu jau antrąkart. Pirmą kartą lankiausi ‘Dvasių namuose’, o šį kartą praleidau dvi dienas pažindindamasi su ‘Eva Luna’. Abi jos gana panašios – karščiu dvelkiančios, juslingos, kupinos keistų, dramatiškų likimo vingių ir ekstravagantiškų personažų. Tačiau labiausiai išskiria ją visgi ne tie melodramiški siužetai, bet kaip ji sugeba juos papasakoti. Į kelių pagrindinių veikėjų kelią įpina įvairiausių įdomių, nors ir neįtikimų istorijų, kurias skaitydamas įsitrauki ir net nepajunti kaip puslapiai tirpsta lyg sniegas Evos Lunos rankose. Rašytoja sugeba papasakoti apie porą mėnesių taip, kad rodos tai, ką ji nupasakojo, vyko metų metus. Ir įdomiausia, kad viską atskleidžia neįmantriais sakiniais ir taip paprastai, kad tas sodrus tekstas tampa toks lengvutis.

Kitas ypatingas jos kūrybos bruožas – kaip nuostabiai jos kūryboje atsiskleidžia Pietų Amerika. Ji, drįstu teigti, beveik visai neaptarinėja peizažų ar interjero, nebent ten yra kažkas labai įdomaus, bet bendrai pasakoja apie žmones, situacijas ir sukuria tokį pilną vaizdą, kad nė sekundei nepasimirši, kur vyksta veiksmas. Nors man asmeniškai nelabai kultūriškai išsiskyrė tos vietos su Austrija, neskaitant karo vaizdų. Bet ir tai tikriausiai normalu, nes juk viską pirmuoju asmeniu pasakojo čilietė mergina, kuri vargu ar ten kada nors ir buvo, o atotrūkis toks didžiulis – net ir fantazija ne visuomet čia padeda. Ir žinoma, Allende kūryboje labai daug diktatūros, perversmo, revoliucijos, partizanų vaizdinių, bet visa tai rašytoja pasakoja tik iš paprastų žmonių perspektyvos ir labai kažkaip artimai – pažinčiai su Pietų Amerika pats tas.

Niekam tikusioje anotacijoje tarp daug tuščiažodžiavimo ir klaidinimo, ši knyga apibūdinama kaip meilės istorija, įtariu, kad daug kas ją taip vadina, bet man atrodo jai toli gražu iki to – ar tiksliau virš. Įsimylėjėliai pirmą kartą susitinka likus šeštadaliui knygos ir labiau pasakoja tų dviejų žmonių gyvenimo istorijas, atskirus jų gyvenimo kelius, sunkius ir kliūčių kupinus, kuriuos galiausiai sujungė meilė, bet ji toli gražu nebuvo centrinis romano dalykas.

O pasakodama tas dvi didžiąsias istorijas Allende įpina ir daug pašalinių, dažnai tragiškų, komiškų ar neįtikimų istorijų. Apie ministrą, kuris vietoje tualeto tuštinasi kėdėje su naktipuodžiu. Arba juodaodę tarnaitę, pagimdžiusią skirtingų odos spalvų siamo dvynius, išmetusią juos į šiukšlių konteinerį, vėliau reikalavusią palaidoti juos šventoje žemėje, o po kurio laiko užsisiuvusią sau makštį. Arba išprotėjusį žmogelį, daranti genialias mumijas. Ar moterėlę iš keistos medžiagos gaminančią nuostabiausias įvairiausių daiktų imitacijas. Ir tie veikėjai vienaip ar kitaip šmėkščioja visame romane, nėra tik betikslės butaforijos – jų istorijos kažką reiškia jei ne istorijai, tai bent pagrindinei veikėjai. Visos tos istorijos tiesiog neįtikimos bet tekstui tinka.

Man labai patiko romano pabaiga – ji labai gražiai įrėmino tekstą. Suteikė kažkokio neperdėto iškilmingumo, prasmės, kai susėdus prie televizoriaus jame rodė svarbius knygos įvykius ar veikėjus. Simboliška ir tai, kad per televizorių viskas buvo visai kitaip nei realybėje, visai kitaip – iškraipyta ir perspausta. O įdomi buvo ir turbūt nelabai pastebima paralelė tarp istorijos ir mūsų vadinamų meksikietiškų muilo operų, kurias kartais Allende istorijos ir primena.

- Komendantas Rochelijas paprašė mane filmuoti. Valdžia bandys nutylėti teisybę, o aš bandysiu ją atskleisti. O tau ko čia reikia?
- Minkysiu tešlą.

Paskutinė įdomi detalė – dialogai. Jų knygoje nėra labai daug, akivaizdu, kad rašytojai labiau patinka lieti paprastą pasakojimą, bet kai dialogai pasirodo – jie įdomūs, dažnai charizmatiški, žinoma, yra ir paprasčiausių, pasakojimui būtinų, bet šiaip tikrai nesišvaistoma žodžiais. Kad ir šitas dialogas – atrodo visiška nesąmonė, bet su kontekstu jis tikrai šmaikštus ir įdomus, o įdėtas jis kaip tik tam kad pagyvintų tą sceną, o ne kad paaiškintų kas ir taip akivaizdu. Čia turiu pasidžiaugti ir tuo, kad vertėja šį kartą kažkaip nenuvylė – nepabijojo ir įprastą gramatinę žodžių tvarką apeiti, kas leido išsaugoti tų dialogų tikroviškumą.

‘Eva Luna’ – pasakojimų romanas, kuris dėl nuostabaus Isabel Allende talento pasakoti neleidžia dėmesiui nukrypti nei sekundei ir priverčia ramiai, tolygiai mėgautis tekstu, kuriame trykšta spalvos, sprogsta fantazijos ir kuris sugeba nunešti net į kitą pasaulio kraštą ir jautriai pasakoti apie gyvenimą, kartais komišką, kartais žiaurų, bet visuomet nenuspėjamą.

What a joy to read! Eva Luna's imaginative universe, blending tale, fiction, and reality, completely fascinated me. His adventures are sometimes so incredible that we no longer know what world to be. But I think that is more to me and makes the novel charming.

If you can get over the fact that Eva Luna was privileged because of her white(r) skin, the a-bit-too-good-to-be-true coincidences, and the lack of magical realism (the book is categorized as "magical realism," but frankly I couldn't find any elements of it), then you are in for a treat

Un buen libro , donde conocemos la vida de Eva Luna , una contadora de cuentos.

Al inicio me costo trabajo acostumbrarme al formato de párrafos y capítulos muy largos, por lo que tambien me tomo tiempo comprender la historia. Una vez que lo hice fluyo bastante bien

I've read two of Allende's novels now (this, and The House of the Spirits) and I'm smitten. Her narratives are sprawling, ever-changing, slightly magical, and imaginative. Her characters undergo constant, whirlwind twists of fate and chance. Eva Luna is central in the universe (of the novel and at large) in part because she is constructing and shaping her own story as she lives it and then again as she writes it, but also because she is strong, imaginative, interesting; she's worthy of the novel's attention. This idea of rewriting reality comes up repeatedly in the novel (see the quotations below) and it fascinates me.

First, because of the meta-fictional sense it gives to the novel - Allende is writing a story about Eva Luna writing a story about herself and her country. But I also find it fascinating to consider how this affects the novel's 'truth.' It's impossible to know what actually happens to Eva Luna and what she creates when she writes. This provides a basis for some of the magical instances in the story but, more than that, it imparts a refreshing sense of freedom. We all have the option to use our memories and experiences in new ways, explaining them away, building them up, even changing them. Of course, in real life, truth has its place, but Allende shows that truth isn't always clear, or helpful. And in most things, the small events and feelings of our lives, the truth of what actually happens to us matters far less than how we think about it, feel about it, and are changed by it.

Rewriting reality is, for Eva Luna, the source of her resiliency.

"I began to wonder whether anything truly existed, whether reality wasn't an unformed and gelatinous substance only half-captured by my senses. There was no proof that everyone perceived it in the same way."

"In the motionless sands where my stories germinated, every birth, death, and happening depended on me. I could plant anything I wanted in those sands; I had only to speak the right word to give it life. At times I felt that the universe fabricated from the power of the imagination had stronger and more lasting contours than the blurred realm of the flesh-and-blood creatures around me."

"I was writing a new episode each day, totally immersed in the world I was creating with the all-encompassing power of words, transformed into a multifaceted being, reproduced to infinity, seeing my own reflection in multiple mirrors, living countless lives, speaking with many voices."

"Reality is a jumble we can't always measure or decipher, because everything is happening at the same time... I try to open a path through that maze, put a little order in that chaos, to make life more bearable. When I write, I describe life as I would like it to be."

Allende also visits the subject of being a woman, mostly quietly, but occasionally overtly and politically:

"For Naranjo, and others like him, "the people" seemed to be composed exclusively of men; we women should contribute to the struggle but were excluded from decision-making and power. His revolution would not change my fate in any fundamental way."

"Look, Eva, men like Naranjo can't ever change. They may modify the rules, but they always operate on the same principle: authority, competitiveness, greed, repression -- it's always the same... What has to change in this world are attitudes."

Both of these quotations attribute situations like that in Chile to patriarchy and traditionally 'male' characteristics (competition, authority, power, etc). This is a discussion the world hasn't been having for very long, and it's nice to see it here, in a 25-year-old novel. Allende gives her characters the freedom to speak their truth, as flawed or narrow or off-putting as it might seem to some readers. What I mean by that is that discussions like the patriarchy one I described above are not had in crystalized, bold, liberal, politically-correct statements. Instead they are seamless parts of who the characters are, stemming from the characters themselves and not an authorial agenda.

Themes: magical realism, Chile, women, 60s, love, sex, storytelling, self-determination, stories as resilience, rewriting reality

كان يا مكان ، كانت هناك امرأة مهنتها رواية الحكايات .. وكانت تنتقل في كل الأنحاء عارضة بضاعتها : قصص مغامرات وحرمان ورعب وحب ، كل واحدة منها لها سعر مناسب ..


كان يا مكان .. كان فيه رواية اسمها إيفا لونا، الشوق ليها عدى كل الحدود وكان نفسي اقراها جدا، ولما يأست من توافرها pdf رحت اشتريتها .. وداليا الجميلة الحمدلله ربنا بعتها ليها عشان نقراها سوا واتقاسم معاها صدمة سنين الانتظار وسقف التوقعات اللي وقع فوق دماغي