Σαν το Trainspotting χωρίς τους Underworld αλλά παρέα με τους Velvets απ'τους οποίους άλλωστε δανείζεται κ τον τίτλο αυτή η συλλογή διηγημάτων που λειτουργεί σαν νουβέλα γεμάτη όνειρα κ εφιάλτες. Ο Johnson φαίνεται πως ήταν πολύ ιδιαίτερος συγγραφέας (είναι μόλις το δεύτερο βιβλίο του που διαβάζω) με ιδιαίτερο ταλέντο να παρατηρεί λεπτομέρειες όπως κάνει ο μόνιμα μαστουρωμένος πρωταγωνιστής.

Το Work κρύβει 15 απ'τις καλύτερες σελίδες που διάβασα φέτος

3,5/5

The wonderful thing about finally reading Jesus' Son 25+ years after its publication is that you can instantly recognize how many subsequent writers have been striving to achieve Johnson's pristine, gut-punching sentences and clear-eyed portrayals of hard-luck characters. I am grief-stricken that Johnson is gone at 67, but he has said that much of the material for Jesus' Son was autobiographical, so I'm also grateful and amazed that we had him as long as we did. A short, compassionate book that will turn your stomach, break your heart, and leave you awe-struck at the power of Johnson's writing.

کتاب پسر عیسا مجموعه داستان های بهم پیوسته‌ست که از زبان یک مرد به نام فاک هد بیان میشه.‌
موضوع کتاب در مورد مسائل اجتماعی مثل مواد ، قتل و جنایته که جذابیت خاص خودشو داشت ولی با این حال کتاب برام مقداری گنگ بود و چون زیاد طرفدار داستان های خیلی کوتاه نیستم کشش زیادی برام نداشت .


1400/10/23

Labai įdomus Johnsono būdas pasakoti pagrindinius turinius priskiriant pasakotojo figūrai, pabrėžtinai atrenkant tai, kas pasakotojui galėtų būti "įstrigę" tarsi tiesiog iš realybės, vengiant konstruoti fabulą. Taip apsakymai atrodo ir autobiografiški, ir paslaptingi, kitoniški, lyg nuotykių žurnalas. Bet pabrėžtina atranka turi būti gana dinamiška, nustebinti, kad būtų įdomu skaityti. Nes tikros istorijos iš priklausomybes kenčiančių, skurstančių, nusikaltimais besiverčiančių gyvenimo nėra svarbus šių apsakymų dėmuo - jos pernelyg fragmentiškos, tipiškos, neinformatyvios, o Johnsono pasakojimo forma galėtų sukeistinti ir sėkmingo advokato ar niekam neįdomaus valytojo gyvenimą. Dėl to čia aukštas menas. Ir dėl to atrodo mažiau vykę apsakymai "Purvinos vestuvės", "Antrasis" ir "Laimės valanda" - jie pernelyg nuoseklūs, tarytum autorius būtų neatsispyręs fabulos geismui.

šveičiu į kriauklę taures. droži gult! gal pašokim, ką? iš apačios grasina dešimties eurų lapeliu.

tempiam už pažastų gėlių gatvėj. bute linguoja už galvos susiėmęs. mano draugai, mylimieji mano, rašyt nebegaliu. nebegaliu! rėkia iki pirmo aukšto butelį raudono apkabinęs.

laužiam duris, veržiuosi į moterų, kišu pirštus į burną, pražiodau, pilu vandenį pilu vandenį pilu vandenį. iki alkūnių sruvena. iš kažkur druska, iš kažkur sriubinis šaukštas. kišu pirštus į burną ir pilu sūrymą ir pilu vandenį ir kišu šaukštą ir pilu ir pilu. teka viskas viskas iš nakties į paryčius. aprengiu, tempiam laiptais žemyn, tempiam gatve, grūdam pro duris, blaivėjam, šaukiam vienas per kitą. iškošia po kelių valandų: taigi viskas gerai, chebra.

perlipus į kitą dieną girdžiu savo vardą žemai ten. užsidengiu ausis. lendu po pagalve, apsikamšau taip, kad net įkvėpt negaliu. kalbu maldeles. kad girdisi, ne mano, tik panašu, tik aidas, kiemo triukšmas, tikrai tikrai ne mano. skambina į duris, daužo ir daužo kumščiais. stovi girtas su trešnėmis puodelyje.

gal pašokim, ką? ryte gerdama kavą surenku šukes. vakarais mezgu raudonas kojines. bus žiemai.

WHOA.

When Denis Johnson died last week I learned how revered he was and realized I needed to read his work. I started with this one since it's probably his most famous. I was blown away. Obviously it's time to read more of his work.

Indeed, we lost an amazing writer.

کتابِ معمولی ای بود
رو حسابِ اینکه آقای خاکسار ترجمه ش کرده، شروعش کردم
جزئیاتِ کتاب رو خیلی دوست داشتم اما کلیاتش رو نه. حرف زیادی برای گفتن نداشت و داستان ها بی سر و ته بودن
کلِ کتاب جمله ی "خب الان که چی؟" تو سرم موج می زد

I’m a big fan of Denis Johnson. During the first few months of lockdown, I randomly picked up The Largesse of the Sea Maiden without having done any research on Johnson. It blew me away, and I will be going back to it very soon. Shortly after, I read Train Dreams, which, in my mind, has grown to be much more than the 3 stars I initially gave it (and should have won the 2012 Pulitzer, if they had handed something out that year). Jesus’ Son is good too and reads like something left in the vaults of Kerouac. There were a couple of stories in the collection that moved me a bit – unfortunately, not many had the sheer gravity that I had adored in Largesse. Even still, this is mandatory reading if you are going through American short stories.

This is the only work I've read by this author so far, although I've heard Train Dreams is supposed to be good and wouldn't mind checking that out one day. Back to this one, Jesus' Son- the title taken from a Lou Reed lyric, if I recall correctly, is a short little book but I definitely found it memorable. Its very loosely a short story book, but all the pieces are connected by the fact that they all focus on the same character- a nameless, alcoholic, heroin addict who lurches from one scenario to the next in a daze of intoxication. To say its even a story collection is misleading in a way as each part of the book is more a random event in the man's life that we get to witness, as he confusedly makes his way through the latest thing reality has to throw at him, cloaked in his shield of inebriation as blurred figures, sounds and shapes drift in and out of his consciousness. The book starts with a car crash, confusion and chaos and carries on in that similar vein throughout, although he does experience mellower times as well as his journey of sorts progresses...
I found this book to be a bit different to anything I'd read before as it has quite a few different conflicting aspects to it. Sometimes it feels a bit Bukowski-like with the drinking and debauchery and the streets and the low-life existence and then the character has a poetic epiphany of sorts and it can take a sudden U-Turn in tone which is jarring and unsettling and it surprises you. It can be very hum-drum and normal in places and then pretty surreal and odd in others, to the point where you can feel baffled by an event, wondering what just happened...definitely one to try if you fancy something a little strange and offbeat and I'd certainly like to read some of his novels one day.

A meio do livro já tinha lido os contos todos; são do tipo vira o disco e toca o mesmo.
O narrador, apreciador de álcool e drogas, relata episódios do seu dia-a-dia.

„Visiškai aiškiai supratau šiame pasaulyje esąs tik todėl, kad jokio kito neištverčiau“ (p. 37).

Gyvenimo paribių, net gyvenimiškų kelkraščių knyga, persmelkta beprasmybės ir absurdiško juoko, keistai hipnotizuojanti nuostabiais palyginimais ir taupiuose sakiniuose sutalpinta tyliąja gyvenimo prasme. Kaskart perskaičius apsakymą nušvinta akys ir ne todėl, kad sužinai, kaip gyventi ar negyventi, bet prisimeni, kad gyveni. Ir, kad pasaulis toks nuostabiai, neįtikėtinai margas, kuriame gali pamesti save ir kaskart susirinkti iš naujo. Perskaičius kiekvieną apsakymą viduj įvyksta trumpas sujungimas, kažkoks sraigtelis spragteli, kažkodėl jautiesi pilnesnis. Nujaučiu, jog tai ir yra kokybišką literatūrą liudijantis įvykis – to vidinio sraigtelio spragtelėjimas. Net jei skaitei apie narkotikų pripildytą kasdienybę, apsimestinę draugystę, alkoholį, išgąstį, vienatvę ir baimę. Pasiimi užvertęs knygą ne tai, kas rašoma juodu ant balto, o tai, kas tarp eilučių kaskart tavęs tyko ir nustebina.

Kiek daug pasaulyje vienatvės, kiek daug jos šiuose puslapiuose: „Mudu su Mišele turėjome savų tragedijų. Kartais dėl to pasidarydavo baisiai nyku, bet man atrodė, kad ji man būtina. Kad tik visuose tuose moteliuose būtų bent vienas žmogus, žinantis, kuo aš vardu“ (p. 77). Ir visgi kokia nuostabi knyga. Tokia tamsiai šviesi, priminusi tikrąjį skaitymo malonumą. Kai kuriuos sakinius norisi persirašyt ir mintinai mokytis: „Po keleto žvarbių žiemos mėnesių švelnus pavasario vakaras dvelkė mums į veidus it koks svetimšalis. Atvežėme mūsų keleivį į privačių namų rajoną – ant šakelių galų brinko pumpurai, soduose aimanavo sėklos“ (p. 21). Aimanavo sėklos?! Na, sugalvok tu man šitaip nuostabiai perteikti pavasario pojūtį. Regis, net išgirsti tas aimanuojančias sėklas ir nusikeli į savo pavasario vakarą, buvusį ar būsimą. Ir kai taip dažnai sakoma „meistriškai parašytas tekstas!“, tai čia puikiausias to pavyzdys! Va, ką reiškia meistrystė – kai gyvenimo dugne besikapanojantis herojus tau sukelia ne pasigailėjimą ar šleikštulį, bet viltį ir įkvėpimą žvelgti į šviesą ten, kur, regis, tegalėtų būti aklina tamsa.

I wouldn't normally think to pick up a book about a drug addict, but the writing is just so good.

"It was raining. Gigantic ferns leaned over us. And you, you ridiculous people, you expect me to help you."