Lukas, Metas, Keitė ir Bo - keturi vaikai, likę našlaičiais po tėvų žūties. Vyresni broliai netrunka prisiimti atsakomybę ir laikyti visus keturis namų kampus ant savo jaunų ir dar netvirtų pečių.
Mergaičių priežiūra, sunkūs sprendimai, savo laimės aukojimas dėl kitų ir užklupusių skaudulių slėpimas, tampa knygos centru. Ieškantys veiksmo ir intrigos, gali likti kiek nusivylę. Įtemptų siužeto vingių čia tikrai nebus. Bet tikro gyvenimo ir jausmų, rasite užtektinai.

"Varnų ežeras" - lėta, susimąstyti verčianti istorija, nuo pat pirmų skyrių persmelkta įvyksiančios nelaimės nuojauta. Ir kalbu ne apie tai, kad vaikai lieka našlaičiais - tai aišku jau perskaičius knygos anotaciją. Jauti, kad kažkas turi atsitikti ir tik tam įvykus supranti, kad įdomiausia dalis buvo ne šis epizodas, o tas lėtas, bet įtraukiantis kelias link jo - vaikų augimas, tarpusavio santykiai, kartais manotoniškas, bet tikras ir ne visada rožėmis klotas gyvenimas.

Nors knyga pasakojama vienos iš mergaičių, Keitės akimis, ji man patiko mažiausiai. Dažnai nesupratau jos poelgių, nors logiškai mąstant, juos galėjai pateisinti tėvų netektimi ir neiškalbėtais ir per tyliai išjaustais jausmais. Daug labiau žavėjausi abiem broliais ir žinoma, mažąja Bo. Nors jų charakteriai ne ką mažiau spygliuoti, bet autorei juos nulipdyti sekėsi kur kas geriau, nei Keitės.

Džiaugiuosi, kad knyga papuolė į mano rankas ir leido kartu su istorijos veikėjais  išgyventi šią jausmingą jų gyvenimo kelionę.

Rekomenduoju visiems, mėgstantiems šeimos istorijas, nebijantiems ne visai šviesių emocijų nagrinėjimo ir lėto tempo istorijos. Gal kiek slogios, bet vistiek primenančios, kad ir po juodų dienų, galima gyventi toliau.

I spent the first 2/3 of the book
thinking about giving up on it.
But I kept my faith in my fellow
book lovers who'd recommended it,
and I'm glad I did. I won't say
more.

4/5

Viena vertus, vieną tų knygų, kur šiaip nelabai kas įvyksta ir tai daliai skaitytojų atrodys kaip didžiausias trūkumas. Kita vertus, įvyksta gyvenimas ir to gana. Ir kitai daliai skaitytojų tai bus didžiausias romano laimėjimas. Lawson man tampa viena tų autorių, į kurią suksiuos, kai norėsis kokybiško, visapusiškai atidirbto teksto. Skaitant labai susišaukė su Joyce Carol Oates „Mes – Malveiniai“ – tais didelės šeimos santykiais, akistata su didžiausiomis įmanomomis katastrofomis, asmeniniais išgyvenimais, kurie tampa bene giminės folkloru, teka kraujyje, įauga į DNR. Tiesa, pastaroji paveikesnė, bet čia tik mano asmeninė preferencija. Ir „Varnų ežerą“ galima rinktis, kai „Malveinius“ rinktis dar biškį tingisi. Gal netikėta, bet skaitydama galvojau, kad čia yra „Ten kur gieda vėžiai“, tik kitokiam skaitytojui – kuris nori nutylėjimų, bet tuo pačiu nori ir santykio su gamta, ir paslapties, kurią tik nujauti, ir asmeninių katastrofų, ir tikslo siekimo, kad ir kas bando tau sutrukdyti. Net jei bando Dievas, likimas, gyvenimas ir visi kiti, tie patys įtakingiausi.

„Varnų ežere“ labai žavūs, o svarbiausia, nors realistiški, tačiau neerzinantys vaikų ir paauglių portretai (pabandykit Bo nepamilt, nu pabandykit), ir puikus Eugenijaus Ališankos vertimas. Galiausiai, nuostabus tikrojo išsimokslinimo, tikrojo suvokimo, išmokimo, sužinojimo motyvas. Vietomis man atrodė, kad knyga, nors ir neilga, visgi truputį per ilga. Tačiau vis tiek ir rekomenduoju, ir labai džiaugiuosi perskaičiusi. Labai kokybiškas, visapusiškai žavingas romanas, kurį skaityti malonu. O Lawson, tikiu, jei dar neparašė, tai tikrai skels tokį romaną, kuris ateityje bus laikomas klasika.