...
Show More
Koks gražus ir koks tyliai liūdnas pasakojimas. Apie didelę meilę, didelę neteisybę, didelį orumą, susitaikymą, žmogiškumą, nedrąsia svajonę, nedrąsią mintį, tylų įsijautimą ir kelis visiškai sudužusius likimus. Daug iš knygos tikėjaus, daug ir gavau. Maža, plona, bet nė vieno nereikalingo žodžio. Toks jausmas, kad Wharton Fromo rankraštį tol trumpino, kol paliko tik pačią pačią esmę, pačiais giliausiais ir paveikiausiais sakiniais. t
t
Itanas Fromas gyvena nemeilėje su savo žmona Zena. Pastaroji nuolat kažką gydosi, nuolat skundžiasi, nuolat sau išsigalvoja sveikatos bėdas ir brangius jų gydymo būdus. Itanas, tuo tarpu, lenkia nugarą dvilinkas, kad nuolat į kapus besirengainti žmona mažiau skųstųsi. Lygiai dėl tų pačių skundų, į jų namus pagyventi ir buity padėti atsikrausto jaunutė jos giminaitė Metė. Kantri, darbšti, gyvenimu besidžiaugianti Metė tampa Itano akių šviesa ir širdies atgaiva. Tik tos minutės kai ją mato ar girdi padeda susitaikyti su nedėkingu likimu, tik Metė jam reiškia džiaugsmą ir atokvėpį nuo realybės.
Knyga neliūdina tavęs akivaizdžiais dalykais: slogutį ir išeičių neturinčių pagrindinių veikėjų skausmą pajauti per nutylėjimus, žvilgsnius, piktus dialogus su ktais personažais ir tiesiog bendroje knygos atmosferoje. Tiek Itanas, tiek Metė tokie geri, tokie žmogiški ir nelaimingi, kad tampa beprotiškai lengva jiems pajaust simpatiją ir atjautą.Kaip gražiai knygoje parinkti žodžiai, kaip jausmingai, bet be didelių ditirambų dėliojami sielon smingantys liūdni sakiniai ir jais apipinama neišvengimai nelaiminga meilės istorija. Nuostabus vertimas. Perskaičiau vienu sykiu ir dvejopi jausmai liko: liūdna, skauda, bet taip gražu, taip tikra, taip talentinga ir sodru. Labai labai patiko.
t
Itanas Fromas gyvena nemeilėje su savo žmona Zena. Pastaroji nuolat kažką gydosi, nuolat skundžiasi, nuolat sau išsigalvoja sveikatos bėdas ir brangius jų gydymo būdus. Itanas, tuo tarpu, lenkia nugarą dvilinkas, kad nuolat į kapus besirengainti žmona mažiau skųstųsi. Lygiai dėl tų pačių skundų, į jų namus pagyventi ir buity padėti atsikrausto jaunutė jos giminaitė Metė. Kantri, darbšti, gyvenimu besidžiaugianti Metė tampa Itano akių šviesa ir širdies atgaiva. Tik tos minutės kai ją mato ar girdi padeda susitaikyti su nedėkingu likimu, tik Metė jam reiškia džiaugsmą ir atokvėpį nuo realybės.
Knyga neliūdina tavęs akivaizdžiais dalykais: slogutį ir išeičių neturinčių pagrindinių veikėjų skausmą pajauti per nutylėjimus, žvilgsnius, piktus dialogus su ktais personažais ir tiesiog bendroje knygos atmosferoje. Tiek Itanas, tiek Metė tokie geri, tokie žmogiški ir nelaimingi, kad tampa beprotiškai lengva jiems pajaust simpatiją ir atjautą.Kaip gražiai knygoje parinkti žodžiai, kaip jausmingai, bet be didelių ditirambų dėliojami sielon smingantys liūdni sakiniai ir jais apipinama neišvengimai nelaiminga meilės istorija. Nuostabus vertimas. Perskaičiau vienu sykiu ir dvejopi jausmai liko: liūdna, skauda, bet taip gražu, taip tikra, taip talentinga ir sodru. Labai labai patiko.