...
Show More
„ - Jūs skrupulingai stengiatės suinventorinti visas kančias ir neteisybes, kurias patyrėte iš kitų. Galima jus vadinti kruopščiu koroneriu.“
4/5
Skrodimo stalas. Ir skalpelis Wally Lamb rankoje. Ant stalo čia telpa kur kas daugiau, nei galvoji, kol nepradedi analizuoti. Broliai ir tėvai, seneliai ir patėviai, alkoholikai ir išdavikai, kareiviai ir psichiatrai, religiniai fanatikai ir šventieji, Amerika ir indėnai, mirę ir mirštantys viduje. Knyga skaitosi stebėtinai lengvai ir greitai – jei reikėtų lyginti, sakyčiau, kad beveik Irvingiškai. Tik autorius sau leidžia kur kas mažiau nei pastarasis – atsitraukia, nesikiša, dažnai atrodo, kad čia jo visai nėra. Tik kalba ir kalba, o visa knyga kaip ilgas psichoterapijos seansas – praeitis ir ateitis, dabartis ir atmintis pinasi į tokį mazgą, mainosi vietomis kaip įgudusio mago rankose – prireiks atidumo, kad atpažintum, kur prasideda viena ir baigiasi kita. Jau senokai neskaičiau taip smulkmeniškai išanalizuotų veikėjų portretų – Lamb skalpeliu rėžia taip giliai, kad vietomis net pabosta. Ypač jo noras įtraukti knygą knygoje – tikriausiai pagrindinė priežastis, kodėl romanas 4*, ne 5*.
Vienas iš pagrindinių mano priekaištų – dramatiškumas. Nepasakytum jokiu būdu, kad čia nieko nevyksta, bet knyga man kelia panašią emociją, kaip žinau, jog daugeliui kėlė Mažas gyvenimas – tiek kančios, kad po kiek laiko beveik atbunki. Tiek skausmo, toks jų cunamis, kad pavargsti kapstytis ir beveik nebenori galvos laikyti paviršiuje – kokia prasmė? Tuoj užgrius dar viena. Nes tikrai – viską, ką blogiausio gali sugalvoti, W.Lamb sugrūda į vienos šeimos gyvenimus. Nevardinsiu, nenorėdama sugadinti skaitymo malonumo, bet beveik galima susidaryti siaubo bingo, o skaitant braukyti – didelė tikimybė, kad didžiausi ir baisiausi jūsų baubai čia vienu ar kitu pavidalu tikrai pakels galvas. Po kiek laiko man tiesiog nebeveikė. Ir laikausi nuomonės, kad knygai nebuvo reikalo išsitęsti į 900 puslapių – tiesą sakant, nesu sutikusi tokios, kuriai reikėtų. Ties 700 jau pajaučiau poreikį greičiau užbaigti – net kai įdomu, net kai autoriaus talentas nepaneigiamas, net kai veikėjai gąsdinančiai tikri. Natūraliai nebeturėjau emocijų, kurias dar galėjau šitam romanui skirti. Bet skaityti vis tiek rekomenduoju – puikiai suprasiu visus, kuriems kris prie metų geriausiųjų. Man ne taip wow, bet vis tiek romanas didis įvairiomis prasmėmis. Kažkada bandysiu susikaupti ir serialui.
4/5
Skrodimo stalas. Ir skalpelis Wally Lamb rankoje. Ant stalo čia telpa kur kas daugiau, nei galvoji, kol nepradedi analizuoti. Broliai ir tėvai, seneliai ir patėviai, alkoholikai ir išdavikai, kareiviai ir psichiatrai, religiniai fanatikai ir šventieji, Amerika ir indėnai, mirę ir mirštantys viduje. Knyga skaitosi stebėtinai lengvai ir greitai – jei reikėtų lyginti, sakyčiau, kad beveik Irvingiškai. Tik autorius sau leidžia kur kas mažiau nei pastarasis – atsitraukia, nesikiša, dažnai atrodo, kad čia jo visai nėra. Tik kalba ir kalba, o visa knyga kaip ilgas psichoterapijos seansas – praeitis ir ateitis, dabartis ir atmintis pinasi į tokį mazgą, mainosi vietomis kaip įgudusio mago rankose – prireiks atidumo, kad atpažintum, kur prasideda viena ir baigiasi kita. Jau senokai neskaičiau taip smulkmeniškai išanalizuotų veikėjų portretų – Lamb skalpeliu rėžia taip giliai, kad vietomis net pabosta. Ypač jo noras įtraukti knygą knygoje – tikriausiai pagrindinė priežastis, kodėl romanas 4*, ne 5*.
Vienas iš pagrindinių mano priekaištų – dramatiškumas. Nepasakytum jokiu būdu, kad čia nieko nevyksta, bet knyga man kelia panašią emociją, kaip žinau, jog daugeliui kėlė Mažas gyvenimas – tiek kančios, kad po kiek laiko beveik atbunki. Tiek skausmo, toks jų cunamis, kad pavargsti kapstytis ir beveik nebenori galvos laikyti paviršiuje – kokia prasmė? Tuoj užgrius dar viena. Nes tikrai – viską, ką blogiausio gali sugalvoti, W.Lamb sugrūda į vienos šeimos gyvenimus. Nevardinsiu, nenorėdama sugadinti skaitymo malonumo, bet beveik galima susidaryti siaubo bingo, o skaitant braukyti – didelė tikimybė, kad didžiausi ir baisiausi jūsų baubai čia vienu ar kitu pavidalu tikrai pakels galvas. Po kiek laiko man tiesiog nebeveikė. Ir laikausi nuomonės, kad knygai nebuvo reikalo išsitęsti į 900 puslapių – tiesą sakant, nesu sutikusi tokios, kuriai reikėtų. Ties 700 jau pajaučiau poreikį greičiau užbaigti – net kai įdomu, net kai autoriaus talentas nepaneigiamas, net kai veikėjai gąsdinančiai tikri. Natūraliai nebeturėjau emocijų, kurias dar galėjau šitam romanui skirti. Bet skaityti vis tiek rekomenduoju – puikiai suprasiu visus, kuriems kris prie metų geriausiųjų. Man ne taip wow, bet vis tiek romanas didis įvairiomis prasmėmis. Kažkada bandysiu susikaupti ir serialui.