...
Show More
Pastaruoju metu vis prisibijodavau klasikos – kažkaip atrodė, kad jai reikia ypatingo susikaupimo, abejojau, ar pavyks turėti pakankamai kantrybės toms kartais itin ilgoms pastraipoms, nesusikalbėjimams, tekstui, kuris, palyginus su didžiąja dalimi populiariosios literatūros, visgi yra sunkesnis tiek turiniu, tiek prasme. Tačiau pirmoji pažintis su Edith Wharton labai nusisekė – „Linksmybės namai“ ne tik maloniai nustebino, bet ir atskleidė kiek kitokią aukštuomenės gyvenimo pusę, nei tikėjausi.
Romanas gerokai užliūliuoja – nuo pat pirmųjų puslapių, kai mums pristatoma pagrindinė veikėja Lili Bart, atrodo, kad patekome į panašų į Jane Austen pasaulį, kur ir problemos panašios, ir veikėjai turi daug bendro. Moteris, kuri pagal visus to meto visuomenės standartus jau senų seniausiai turėjo būti ištekėjusi ir gyventi ramų bei sėslų gyvenimą, tačiau ji, siaubingai sąmojinga, kartais visiškai lengvabūdiška ir vis dar tikinti tikra meile, tuo keliu nežengė. Autorė nuostabiai atskleidžia veikėjų portretus, kartais šiek tiek juos šaržuodama, kaip dažnai ir būdinga to meto literatūroje, bet nuo realybės toli neatsitraukdama – netgi ir dabar galima rasti nemažai panašumų su artimaisiais ar pažįstamais. Ir net jei tam tikros socialinės normos pasikeitė, šioks toks spaudimas išliko, ir jį čia galima užčiuopti kiekviename puslapyje.
Žaismingoji ir sąmojingoji Lili gerokai užburia. Tiek, kad antroje knygos pusėje imi nejučia suvokti, kad gal ši istorija ir nebus vien džiaugsminga, viltinga ir pašiepianti visuomenės santvarką. E. Wharton žaidžia su skaitytojo lūkesčiais ir iš tiesų padovanoja kur kas tamsesnį žvilgsnį į tą auksu inkrustuotą pasaulį, kuriuo visi taip žavisi. Ironiškų pastabų vis mažėja, juokas ir šypsenos blėsta, o Lili Bart tampa ne šiaip sau pagrindinė herojė, o kur kas svarbesnis simbolis. Netikėtai gilus, sodrus ir tragiškas pasakojimas, atsiskiriantis nuo Austen ir panašių autorių istorijų savo triuškinančia realybe ir noru neužglaistyti visko plačiomis šypsenomis, turtais ir lengvomis išeitimis. Be galo įsimintinas kūrinys, tapęs man priminimu, kodėl visgi myliu klasiką.
Romanas gerokai užliūliuoja – nuo pat pirmųjų puslapių, kai mums pristatoma pagrindinė veikėja Lili Bart, atrodo, kad patekome į panašų į Jane Austen pasaulį, kur ir problemos panašios, ir veikėjai turi daug bendro. Moteris, kuri pagal visus to meto visuomenės standartus jau senų seniausiai turėjo būti ištekėjusi ir gyventi ramų bei sėslų gyvenimą, tačiau ji, siaubingai sąmojinga, kartais visiškai lengvabūdiška ir vis dar tikinti tikra meile, tuo keliu nežengė. Autorė nuostabiai atskleidžia veikėjų portretus, kartais šiek tiek juos šaržuodama, kaip dažnai ir būdinga to meto literatūroje, bet nuo realybės toli neatsitraukdama – netgi ir dabar galima rasti nemažai panašumų su artimaisiais ar pažįstamais. Ir net jei tam tikros socialinės normos pasikeitė, šioks toks spaudimas išliko, ir jį čia galima užčiuopti kiekviename puslapyje.
Žaismingoji ir sąmojingoji Lili gerokai užburia. Tiek, kad antroje knygos pusėje imi nejučia suvokti, kad gal ši istorija ir nebus vien džiaugsminga, viltinga ir pašiepianti visuomenės santvarką. E. Wharton žaidžia su skaitytojo lūkesčiais ir iš tiesų padovanoja kur kas tamsesnį žvilgsnį į tą auksu inkrustuotą pasaulį, kuriuo visi taip žavisi. Ironiškų pastabų vis mažėja, juokas ir šypsenos blėsta, o Lili Bart tampa ne šiaip sau pagrindinė herojė, o kur kas svarbesnis simbolis. Netikėtai gilus, sodrus ir tragiškas pasakojimas, atsiskiriantis nuo Austen ir panašių autorių istorijų savo triuškinančia realybe ir noru neužglaistyti visko plačiomis šypsenomis, turtais ir lengvomis išeitimis. Be galo įsimintinas kūrinys, tapęs man priminimu, kodėl visgi myliu klasiką.