...
Show More
Kalbant apie šią knygą reikėtų pradėti visų pirma nuo to, kad pati pasakojimo idėja yra tikrai labai nebloga: Cro-Magnon (arba kitaip ankstyvasis anatomiškai šiuolaikinis žmogus) susidūrimas su neandertaliečiais, o jei tiksliau, vienos iš kro-magnonų mergaitės istorija, atsidūrus neandertaliečių gentyje.
Aš šiaip nesu didelis istorijos mėgėjas, bet bent jau iš laifstailo ir kultūros prizmių žiūrint man įdomūs beveik visi istoriniai periodai, neišskiriant ir ankstyvojo akmens amžiaus, kurio metu ir vystosi siužetas. O neandertalietis VS žmogus siužetinė linija yra labai, labai palanki, norint rašyti romaną. Šiuo metu yra net penkios teorijos, kodėl neandertaliečiai išnyko:
a) asimiliavosi su žmonėmis (nes, pasirodo, maišymasis tarp rūsių buvo įmanomas ir didžioji dauguma iš mūsų savo genome nešiojamės apytikriai nuo 1,8 iki 2,6 % iš neandertaliečių kilusių genų);
b) mes juos sunaikinome fiziškai;
c) ilgą laiką sugyvenome greta ir taikiai, o jie paprasčiausiai išmirė dėl demografinių problemų (konkurencija su protingesniais mumis irgi, aišku, nepadėjo, bet shit happens, čia ne mūsų kaltė);
d) dėl kitoniško imuniteto neatlaikė mūsų atneštų bakterijų ir parazitų;
e) klimato pokyčiai, dėl kurių neandertaliečiai nesugebėjo prisitiakyti prie laikmečio ir pasikeitusių taisyklių;
įdomiausia dalis yra ta, kad faktiškai nėra jokios informacijos, kuri daugiau ar įtikinamiau paremtų kurią nors iš teorijų, tad galima teigti, jog visos jos vienodai tikėtinos, kas rašytojams palieka labai, labai plačią veiksmų ir teorijų laisvę.
Pati Jean Auel pasiruošė šios knygos rašymui labiau, nei vadinami "method actors" ruošiasi vaidmeniui - ji mėnesių mėnesiais nenulipdavo nuo sprando paleologams, įstojusi į survaivalistų būrelį išmoko, kaip įsirengti olą, išdirbti odas, įkurti ugnį, tašyti akmenį, praleido daug laiko mokydamasi ir tyrinėdama vaistažoles. Visa tai yra labai įspūdinga, bet tai turi ir savo kainą: knyga kartais labiau primena ne romaną, o rankdarbių vadovėlį, o didžiausias minusas yra tas, kad visi šiti pasakojimai apie kasdienius darbus ir vaistažolių rinkimą ir įrankių gamybą tiesiog niekada nesibaigia. Tai nėra blogai, tiesą sakant, nemažą dalį informacijos skaičiau visai susidomėjęs, o ir vertėjos darbą reiktų atskirai paminėti. Man didžiausią problemą anglų kalboje kelia tikriniai daiktavardžiai, ypač paukščių ir augalų pavadinimai. Čia gi pavadinimų buvo tiek, ir dar negana to, tokių, kad aš jų ir lietuviškai nelabai esu girdėjęs, o čia juos dar reikėjo ir išverst iš kitos kalbos.
Bet kuriuo atveju, tai yra ganėtinai neblogas coming-of-age romanas, tiesa, labai jau neįprastomis aplinkybėmis. Bet jis man visai patiko jau vien dėl savo originalumo ir netradicinio siužeto. Žinoma, yra nemaža dalis "ar tikrai" faktoriaus, bet čia jau nieko nepadarysi - jei jau kalbam apie tai, kas buvo prieš 40000 metų, yra tam tikri momentai, kurie galų gale sueis į take it or leave it. Tai aš prie tų, kurie took it. 4*, nors ir kiek su avansu - bet trys, manau, būtų per mažai, nes tikrai su dideliu susidomėjimu ir malonumu prarijau šią knygą.
Aš šiaip nesu didelis istorijos mėgėjas, bet bent jau iš laifstailo ir kultūros prizmių žiūrint man įdomūs beveik visi istoriniai periodai, neišskiriant ir ankstyvojo akmens amžiaus, kurio metu ir vystosi siužetas. O neandertalietis VS žmogus siužetinė linija yra labai, labai palanki, norint rašyti romaną. Šiuo metu yra net penkios teorijos, kodėl neandertaliečiai išnyko:
a) asimiliavosi su žmonėmis (nes, pasirodo, maišymasis tarp rūsių buvo įmanomas ir didžioji dauguma iš mūsų savo genome nešiojamės apytikriai nuo 1,8 iki 2,6 % iš neandertaliečių kilusių genų);
b) mes juos sunaikinome fiziškai;
c) ilgą laiką sugyvenome greta ir taikiai, o jie paprasčiausiai išmirė dėl demografinių problemų (konkurencija su protingesniais mumis irgi, aišku, nepadėjo, bet shit happens, čia ne mūsų kaltė);
d) dėl kitoniško imuniteto neatlaikė mūsų atneštų bakterijų ir parazitų;
e) klimato pokyčiai, dėl kurių neandertaliečiai nesugebėjo prisitiakyti prie laikmečio ir pasikeitusių taisyklių;
įdomiausia dalis yra ta, kad faktiškai nėra jokios informacijos, kuri daugiau ar įtikinamiau paremtų kurią nors iš teorijų, tad galima teigti, jog visos jos vienodai tikėtinos, kas rašytojams palieka labai, labai plačią veiksmų ir teorijų laisvę.
Pati Jean Auel pasiruošė šios knygos rašymui labiau, nei vadinami "method actors" ruošiasi vaidmeniui - ji mėnesių mėnesiais nenulipdavo nuo sprando paleologams, įstojusi į survaivalistų būrelį išmoko, kaip įsirengti olą, išdirbti odas, įkurti ugnį, tašyti akmenį, praleido daug laiko mokydamasi ir tyrinėdama vaistažoles. Visa tai yra labai įspūdinga, bet tai turi ir savo kainą: knyga kartais labiau primena ne romaną, o rankdarbių vadovėlį, o didžiausias minusas yra tas, kad visi šiti pasakojimai apie kasdienius darbus ir vaistažolių rinkimą ir įrankių gamybą tiesiog niekada nesibaigia. Tai nėra blogai, tiesą sakant, nemažą dalį informacijos skaičiau visai susidomėjęs, o ir vertėjos darbą reiktų atskirai paminėti. Man didžiausią problemą anglų kalboje kelia tikriniai daiktavardžiai, ypač paukščių ir augalų pavadinimai. Čia gi pavadinimų buvo tiek, ir dar negana to, tokių, kad aš jų ir lietuviškai nelabai esu girdėjęs, o čia juos dar reikėjo ir išverst iš kitos kalbos.
Bet kuriuo atveju, tai yra ganėtinai neblogas coming-of-age romanas, tiesa, labai jau neįprastomis aplinkybėmis. Bet jis man visai patiko jau vien dėl savo originalumo ir netradicinio siužeto. Žinoma, yra nemaža dalis "ar tikrai" faktoriaus, bet čia jau nieko nepadarysi - jei jau kalbam apie tai, kas buvo prieš 40000 metų, yra tam tikri momentai, kurie galų gale sueis į take it or leave it. Tai aš prie tų, kurie took it. 4*, nors ir kiek su avansu - bet trys, manau, būtų per mažai, nes tikrai su dideliu susidomėjimu ir malonumu prarijau šią knygą.